Foto: © Colourbox
Visi sulaukę naujagimio gauna ne vieną ir ne du sveikinimus, kuriuose, kaip susitarus, linkima…kantrybės. Ir, jei tai pirmasis poros vaikais, žiūrint į tą mažą, gležną ir jaukiai miegantį kūdikėlį, tas kantrybės linkėjimas atrodo mažų mažiausiai keistas ir visai nereikalingas. Tačiau vieniems labai greitai, kitiems truputį vėliau, bet neišvengiamai visiems tampa aišku, kad kantrybė bene vienas iš labiausiai reikalingų linkėjimų auginant vaiką.
Tačiau įdomiausia yra tai, kad galbūt vaikai nuolatos ir spaudo tuos kantrybės mygtukus mumyse, tačiau iš tiesų ne jie sukelia mūsų reakcijas.
(Photo:
STUDIO GRAND OUEST/Shutterstock)
Praėjusią savaitę pasidalintas straipsnis „Pykčio priepuoliai ir kiti 1,5 – 5 m. amžiaus iššūkiai.“, sulaukė didelio jūsų susidomėjimo bei atgarsių, jog buvo labai naudingas ir taiklus, jame kalbėjau apie tai, kodėl vaikai vienaip ar kitaip elgiasi ištikti pykčio, liūdesio ir kitų emocijų + įvardijau būdus, kaip tas jau įsiplieskusias įsiūčio bangas greičiau ir naudingiau išgyventi bei „užgesinti“. Tačiau „vaikų pykčio“ tema labai plati, todėl norėtųsi ją pratęsti papildant dar vienu aspektu – emocijų pliūpsnio prevencija arba tiesiog panagrinėti, tikrąsias isterijų priežastis bei kaip galima joms užbėgti už akių, jų išvengti ar bent jau sumažinti pasikartojimų skaičių. Tad noriu pasidalnti dar vienu savo straipsniu, anksčiau publikuotu www.kuriavaikai.lt (dabar wwwLeFelemy.lt). Nes juk net ir geriausiai susitvardantys bei mokantys pozityviai savo vaiko emocijas priimti bei padėti jas išgyventi tėvai, tikrai neatsisakytų galimybės į šiuos išbandymus patekti kaip įmanoma rečiau!
Nuotrauka: iStockphotosKadangi kasdien studijoje tenka susidurti su įvairaus amžiaus vaikučiais ir kalbėtis bei diskutuoti su jų mamomis, vienas dažniausių ir opiausių mamų aptarinėjimų klausimų būna apie 1,5 metus ėmęs keistis mažylio elgesys, o labiausiai apie vis dažnesnius pykčio priepuolius ir prieštaravimus - ne vienas ir ne du jų pasireiškia ir mūsų užsiėmimų-žaidimų metu. Tinkamas ir sveikas elgesys su vaiku tokiais momentais - neatsiejama kūrybiškumo puoselėjimo dalis, nes aukštas emocinis intelektas yra viena iš svarbių kūrybiškumo dedamųjų. Todėl nusprendžiau, kad verta pasidalinti vienu iš mano straipsnių šia tema, publikuotų portale www.jievaikai.lt (dabar www.lefemily.lt) - jame sudėti esminiai šio amžiaus pykčio bei kitų emocijų reiškimo aspektai bei paprasti patarimai tėvams, kaip ir ką su tuo daryti, kad išmokytumėte vaikus tinkamai susivaldyti ir išgyventi emocijas. Žodžiu, straipsnis apie pyktį bei kitas emocijas ir jų raiškos būdus, kurie pradeda ryškėti ir visu savo gražumu „sužydi“ literatūroje mėgstamu vadinti „trečiųjų metų krizės“ laikotarpiu (1.5-4-5 metų amžius).
Pastaruoju
metu keletą kartų teko įsivelti į diskusijas apie tai, kad vaikams
jokiu būdu nevalia žaisti su maistu. Tiesa, diskusijomis tuos
komentarus pavadinti sunkoka, nes pagrįstų argumentų taip
teigiančios pusės taip ir nepateikė, tačiau jos buvo puikus
pretekstas atsirasti šiam tekstui ir argumentams vienoje
vietoje.
Taigi, niekam nepaslaptis, kad mūsų studijoje, mažylių grupėje,
žaidžiame ir tuo pačiu laviname mažylius naudodami įvairiausias
maistines
priemones ir darome tai dėl kelių svarbių
priežasčių:
Ką vaikui duoda pojūčių lavinimo žaidimai?
· Kognityvinius įgūdžius – pojūčiais atrastas žinias ir informaciją vaikas mokosi apdoroti ir suprasti (jei ant savęs užsipilsiu saują ryžių, liksiu sausas, o jei vandens – sušlapsiu);
· smulkiąją ir stambiąją motoriką – maži pirštukai, trokšdami pažinti ir atrasti, nuolat liečia, ima, krapšto, o tai labai teigiamai veikia smulkiąją motoriką. Turbūt visi tėveliai žino smulkiosios motorikos lavinimo klasika tapusį kruopų rūšiavimo užsiėmimą, tačiau iš tiesų ir daugelis kitų pojūčius lavinančių užsiėmimų ją lygiai taip pat gerai lavina.
Mažas vaikas, žaisdamas žaidimus,
retai kada ramiai sėdi vienoje vietoje – jis šliaužia, lipa, ropoja, kimbasi,
eina per žaidimo objektus tuo pačiu treniruodamas ir stambiąją motoriką. Todėl
ir išeidami pasivaikščioti į lauką nesodinkite vaikučių į vežimėlius – tegul ir
griūdami, bet verčiau pasaulį ir pojūčius tyrinėja kuo daugiau judėdami.
· Rankų-akių koordinaciją – pataikyti šaukštą į burną ar pernešti šaukštą vandens iš vieno dubenėlio į kitą, atlikti teptuku potėpį ten, kur mažylis susiplanavo, ir daugelį kitų rankų-akių koordinacijos lavinimo reikalaujančių įgūdžių atlikti nėra taip paprasta, kaip norėtųsi, tačiau dažnos treniruotės žaidimo forma yra puikiausia to mokykla.
· Kalbinius įgūdžius – užsiimant įvairiais pojūčių žaidimais, kalbos centrai smegenyse lavėja ir tobulėja ne tik dėl to, kad pirštų pagalvėlėse esantys centrai yra susiję su smegenų zonomis atsakingomis už kalbą, bet dar ir todėl, kad atrandant naujus pojūčius, plečiasi ir žodynas. Tiesa, tai jau tėvelių darbas per tokius žaidimus būti šalia ir kalbėtis, pasakoti ir įvardinti, tačiau toks žaidimas kartu labai pasiteisina, jei norite kuo greičiau susikalbėti ir dar aiškiau suprasti savo mažylį. Nežinau ar todėl, kad su dukra nuo pat kūdikystės užsiiminėjame įvairiais sensoriniais žaidimais, bet turtingu žodynu bei žodžių junginiais ji kalbėjo vos sulaukusi pusantrų metų, o dviejų metų kalbėjo pilnais sakiniais nešvepluojant ištardama visas raides.
· Sprendimų priėmimo ir problemų sprendimo įgūdžius – turbūt tikrai visiems tėvams yra tekę matyti, kaip mažylis ropščiasi į ženkliai per mažą jo gabaritams dėžę, kol įsitikina niekaip į ją netilpsiantis arba suvokia, kad nors visas ir netilps, bet galima įkelti vieną koją; tikrai stebėjote, kaip su šaukštu perneša kruopas į dubenėlį vis išpildamas, kol galiausiai suvokia, kad galima dubenėlį prisistumti arčiau ar tiesiog imti ir tiesiai perpilti iš puodelio! Tai tik patys pirmieji, bet mažyliui jau labai dideli sprendimai, kuriais pamažu, augant neuronų jungčių skaičiui smegenyse, pereis prie vis didesnių ir svarbesnių iššūkių įveikimo. Tai tik mums atrodo, kad tai elementarūs dalykai, tačiau mažyliams išmoki reikia ir jų.
·
Socialiniai
ir emocinio intelekto įgūdžiai – jei šie žaidimai atliekami ne tik su mama ar
tėčiu, bet būryje kitų mažylių, tai tiesiog idealus laikas pačiu tinkamiausiu
būdu vaikui parodyti priimtinas elgesio taisykles bei empatiją. Juk labai
norisi būtent to kastuvėlio, kurį turi kitas vaikas, tačiau šalia esanti mama
su empatija ir supratingumu paaiškins, kad trinktelėti už tai, nėra geras
sprendimas ir paaiškins, kaip žaisliuku galima apsikeisti taikiai, ar susirasti
kitos veiklos. Be to, kai žaidžiama būryje, nors iki 3 metų tie žaidimai ir
nėra bendri bei kartu, o tiesiog šalia, tačiau tai gali būti puikūs pavyzdžiai
ir paskatinimas: pavyzdžiui, mūsų studijoje kartais būna mažylių, bijančių ir
neišdrįstančių paliesti vienos ar kitos žaidimo priemonės dėl naujo ir
neįprastai atrodančio pojūčio, tačiau pamačius, kad kiti mažyliai tą su
malonumu daro, jie ima ir išdrįsta ir jų nuostabai, pasirodo, jiems tai patinka!
Žaidžiant pojūčių lavinimo žaidimus bei atliekant veiklas labai svarbu yra
ir tai, kad vaikas tai darytų tokiu tempu, koks jam priimtinas – jei užuot
rūšiavęs pupeles, šiandien jis tiesiog nori pasėdėti pilnoje jų dėžėje ir jas
žarstyti sau ant galvos – tegul, juk tai irgi visai naujas pojūtis! 
Jei šiandien užuot piešęs ant lapo, jis nori
pabandyti, kaip dažai slysta jo ranka ar koja – pritariamu žvilgsniu
paskatinkite tai padaryti ir užuot stresavę, čiupkite fotoaparatą ir įamžinkite
naujo pojūčio patyrimo akimirką! Kai vaikas žais savu tempu, pagal savo charakterį, galiausiai
pagal tos dienos nuotaiką, visi patiriami pojūčiai bus kur kas ryškesni,
tikresni ir įsimintinesni bei naudingesni nei daromi pagal planą ir taip, kaip
norėtųsi jums, o ne mažyliui.
Na, o jei tokie laisvi žaidimai, kurie yra tiesiog
būtini pilnaverčiam jūsų mažylio augimui, jus gąsdina dėl netvrakos namuose – Kuria Vaikai studija būtent šiuo tikslu ir buvo įkurta, tad apsilankykite čia,
kad murzini vaikų žaidimai jums keltų tik pačias geriausias emocijas, o
vaikučiams būtų maksimaliai naudingi ir įdomūs! Visos straipsnyje naudotos nuotraukos yra užfiksuotos mūsų studijoje įvairiausių pojūčių lavinimo-žaidimų veiklose.
Visos straipsnyje naudojamos nuotraukos yra KURIA VAIKAI nuosavybė.
Nors pastaruoju metu telefonų ir planšečių naudojimas vaikų laisvalaikiui yra "pliekiamas" daugybėje apie jų žalą informuojančių straipsnių ir diskusijų, tačiau aš atstovauju ir pritariu tai stovyklai, kuri visgi mano, kad saikingai ir protingai naudojamos informacinės technologijos yra ne tik galimos, bet ir būtinos 21 amžiaus vaikų laisvalaikio veikloje. Gyvename amžiuje, kuriame visas gyvenimo sritis vienaip ar kitaip liečia informacinės technologijos ir tų sąsajų kasdien tik daugėja, todėl drausti jomis naudotis vaikams gali būti tikrai žalinga jų ateičiai. Tačiau, žinoma, tą daryti reikia sąmoningai ir apgalvotai, o ne kišti vaikams telefonus kiekvieną laisvą minutę - nederėtų didžiuotis ir džiaugtis, kad dvimetis puikiai įvaldęs visas jūsų išmaniojo funkcijas ir pats lengvai susiranda žaidimus ar daineles, nes tai nėra nei joks talentas, nei išskirtinis gebėjimas - tą gali kiekvienas šiuolaikinis mažylis, jei prie išmaniųjų prietaisų praleidžia per daug laiko, o tai jau stipriai žalinga ne tik jo fizinei sveikatai, bet ir psichinei raidai! Tačiau, jei namuose turite griežtas taisykles, kiek laiko vaikas gali saikingai kasdien ar kas keletą dienų praleisti prie išmaniųjų prietaisų, ir deramai jų laikotės - belieka pasirūpinti kitu šio klausimo aspektu: ką per šiuos įreginius jūsų vaikai žiūrės ar žais. Būtent apie tai šiame įraše ir norėsiu plačiau pakalbėti - apie keletą mums labiausiai patikusių mobiliųjų aplikacijų mažiesiems.
Teigiama, kad vaikai iš ankstyvosios savo vaikystės labiausiai prisimena arba labai laimingas, išskirtines akimirkas, arba skaudžius išgyvenimus bei juos sukėlusius įvykius, todėl tarptautinės vaikų gynimo dienos bei tiesiog vasaros pradžios proga norisi palinkėti, kad tegul ši vasara būna skirta tų laimingųjų prisiminimų kūrimui, o pamažu lai tai persiduoda ir kitiems metų sezonams.
Foto:
http://psychology-tips.ru
Ar esate iš ko nors girdėję tokius
žodžius: "mes patys nekūrybiški, tai ir mūsų vaikas toks pats". O
gal patys esate ne kartą taip sakę apie save ir savo vaikus? Jei
taip, tuomet pats laikas pakeisti požiūrį į kūrybiškumą, kaip į
kažką mistiško bei ne visiems prieinamo ir pasiekiamo! Tikra tiesa,
kad vaikai savo kūrybiškumu kelis kartus pranoksta net patį
kūrybiškiausią suaugusijį, tačiau gera žinia yra ta, kad
kūrybiškumas kaip raumuo - treniruojant jis auga ir tvirtėja! Tad
net jei tikrai jaučiatės visiškai pametę vaikystėje turėtą
prigimtinį kūrybiškumą, noriu pradžiuginti jus papasakodama apie
labai efektyvius du pratimus, kurie visiškai nieko nekainuoja, yra
labai įdomūs ir įtraukiantys, o, svarbiausia, nuolat juos
praktikuojant bent po 2 minutes per dieną, jūsų ir jūsų vaikų
kūrybiškumas pastebimai lavinsis ir augs! Juk kaip yra pasakiusi
Maya Angelou, "You Can’t Use Up Creativity. The More You Use, The
More You Have" ("Neįmanoma išnaudoti kūrybiškumo - kuo daugiau juo
naudojatės, tuo daugiau jo turite" - čia toks pažodinis vertimas,
niekaip nesugalvoju tiksliausio jo atitikmens lietuviškai,
angliškai šis posakis skamba tiesiog tobulai).
Skaitantys mūsų tinklaraštį bei lankantys
studiją „Kuria vaikai“ tikrai žino, kad beveik visi mūsų užsiėmimai
yra orientuoti į procesinę kūrybą ir meną. Net ir rankdarbiai,
kurių yra tik maža dalis, vis vien yra organizuojami taip ir tokie,
kad vaikas čia turėtų kiek įmanoma daugiau kūrybinės ir sprendimų
priėmimo laisvės. Procesine kūryba labai domiuosi ir ją propaguoju
ikimokyklinio amžiaus vaikams ne šiaip sau – tai yra pati
tinkamiausia meninė veikla tokio amžiaus vaikams ne tik dėl jų
raidos ypatybių bei paties proceso smagumo, bet ir dėl daugelio
kitų kūrybiškos asmenybės lavėjimui svarbių savybių.
„Kaip gražiai nupiešei, nuostabu!“, „Tu tikras dailininkas“ ir panašūs susižavėjimo aikčiojimai tikriausiai yra palydėję visus be išimties vaikus, kai jie tiek pirmuosius, tiek vėlesnius savo nupiešto ar kitaip sukurto meno kūrinius parodo savo tėvams, seneliams ar pedagogams. Taip vertindami vaiko kūrybą (kartais ir nelabai sąžiningai, nes objektyviai vertinant, ten tikrai nebūna nei nuostabu, nei gražu), suaugusieji, žinoma, nori tik paties geriausio vaikui – skatinti ir motyvuoti kurti bei pasitikėti savo jėgomis. Tačiau iš tiesų su tokio pobūdžio gyrimu ir vertinimu suaugusieji padaro meškos paslaugą – užuot motyvavę, tokie ir panašūs pagyrimai iš tikro menkina vaiko savivertę, slopina kūrybiškumą, originalumą bei norą bandyti naujus kūrybos būdus.
Visos straipsnyje naudojamos nuotraukos studijos "Kuria
vaikai"nuosavybė.
Vis dažniau pasigirsta psichologų nuomonių ir įžvalgų, kad ankstyvojo lavinimo būreliai ir užsiėmimai yra visiškai nereikalingi mažyliams bent jau iki vienerių metų – esą jie dar per maži priimti lavinamąją informaciją ir tokie būreliai jiems neduoda jokios naudos ir tėra pinigų išmetimas į balą. Iš tiesų, tokio amžiaus mažyliui svarbiausias dalykas yra prieraišaus ryšio kūrimas su vienu iš nuolat jį globojančių suaugusių, o socialiniai ryšiai nei su bendraamžiais, nei su svetimais žmonėmis šiuo vystymosi laikotarpiu jiems nėra reikalingi. Tačiau kategoriškai teigti, kad dalyvavimas tokiuose užsiėmimuose neduoda visiškai jokios naudos, nereikėtų. Priešingai, lankant kokybiškus, į tikslinę amžiaus grupę ir jos vystymosi fazę atitinkančius ir orientuotus užsiėmimus, nauda gali būti mažiausiai dviguba:
Foto: www.rewardme.in
Išleidžiant mažuosius į darželius, tėvai kaip vieną iš svarbiausių priežasčių, kodėl mano priešmokyklinę įstaigą esant naudingą jų vaikui, įvardija ten vykdomą kūrybinę veiklą kartu su bendraamžiais. Net ir nekalbant apie darželius, mamos, tėčiai ar auklės, kurie su mažaisiais kūrybine veikla noriai užsiima namuose, dažnai tą daro būtent atliekant įvairiausius tradicinius į rezultatą orientuotus rankdarbius. Ir vienu, ir kitu atveju, manoma, jog atlikdami šiuos darbelius vaikai ne tik smagiai leidžia laiką, tačiau, svarbiausia, tinkamai ugdo savo kūrybiškumą. Deja, realybė iš tiesų yra kiek kitokia – ikimokykliniame amžiuje netinkamai parinkti ir į rezultatą orientuoti rankdarbiai bei netinkamas jų organizavimas ne tik kad neskatina vaiko kūrybiškumo, bet ji slopina, o kartu mažina ir pasitikėjimą savimi, žingeidumą bei sprendimų priėmimo įgūdžius. Būtent tokie kūrybiniai darbeliai ilgą laiką buvo daugumos mūsų šalies darželių kasdienybė, tačiau labai pagirtina ir smagu matyti bei girdėti, kad dabar jau vis daugiau pedagogų imasi iniciatyvos kitokiems, tikrąjį kūrybiškumą atskleidžiantiems darbams.
Nors apie meno naudą vaiko ugdymui dabar kalbama itin daug ir plačiai, bet tuo pačiu dar labai dažna ir gaji nuomonė, kad vaikas, lankantis tam tikrus meno užsiėmimus ar tiesiog namuose dažnai užsiimantis kūrybine veikla, būtinai turi turėti tam polinkį, kažkokį kūrybinį talentą ar siekį tapti menininku. Turbūt gerai pagalvoję ir jūs galite prisiminti ne vieną atvejį, kai savo ar kito vaiko piešinį gyrėte tokiais žodžiais: „Kaip gražiai nupiešei, tikriausiai užaugęs būsi dailininkas“. Tačiau tiesa yra ta, kad menas ir kita kūrybinė veikla yra naudinga absoliučiai visiems vaikams be išimties, neieškant ir neišskiriant konkrečių gabumų ir polinkių. Vaikai, dažnai turintys galimybę užsiimti menine ir kūrybine veikla, vėliau kur kas lengviau įsisavina visų disciplinų dalykus, nes tokiu būdu lavina kur kas platesnį spektrą asmeninių savybių, kurios visos kartu apibūdinamos kūrybiškumu. Labai smagu, kad pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie kūrybiškumo ugdymo svarbą bei kodėl jis būtinas sėkmingam ir kokybiškam žmogaus gyvenimui visose srityse be išimties. Apie tai, kokiomis savybėmis pasižymi kūrybingas žmogus ir kuo kūrybiškas mąstymas jam yra naudingas, galite perskaityti ankstesniame mano įraše „Kūrybiškumo ugdymo svarba: kodėl tai svarbiau nei tiesiog siekti akademinių rezultatų“, o šį kartą norėtųsi plačiau pakalbėti apie tai, kiek daug kitų svarbių savybių ir gebėjimų vaikams padeda ugdyti kūrybiniai ir meno užsiėmimai.
Pasakius frazę „kūrybiškas ar kūrybingas vaikas“, dažniausios asociacijos kyla su gabumais dailei, šokiui ar muzikai bei kitiems menams. Tačiau iš tiesų kūrybiškumo sąvoka yra gerokai platesnė ir turi neįkainojamą vertę visam vaiko, o vėliau ir suaugusio žmogaus gyvenimui. Kūrybiška asmenybė pasižymi išlavintu intelektu bei tokiais charakterio bruožais ir sugebėjimais, kurie jam padeda tikslingai sisteminti gautą informaciją, rasti originalių sąsajų, kurti nestandartinius sprendimus net ir kasdieninėje aplinkoje ar, priešingai, krizinėse ir labai įtemptose situacijose. Kūrybiškumo nestokojantis vaikas ir suaugęs drąsiai reiškia savo nuomonę, nesibodi išsiskirti iš minios, nebijo likti nesuprastas ar išjuoktas, nes pasitiki savimi ir artimaisiais, pasižymi tolerancija kitokiai nuomonei, nebijo savarankiškai imtis iššūkių, nes ši savybė jam padeda atrasti efektyviausius sprendimus. Be to, kūrybiška asmenybė ne tik siekia kokybiško ir nestandartinio savo veiklos rezultato, tačiau mėgaujasi ir pačiu jos procesu.