“Mano vaikas manęs negirdi” arba “mano
vaikas manes visiškai neklauso” tikriausiai yra dažniausi girdimi
skundai iš tėvų lūpų. Pabandykime apžvelgti 6 pagrindines
priežastis, kodėl taip yra ir ką reikėtų daryti, kad tas priežastis
panaikintume ir gautume norimą rezultatą – mus girdinčius ir savo
noru mūsų klausančius vaikus!
„Laisvas žmogus nė vieno mokslo neturi mokytis vergiškai (...), prievarta sielai įkaltos žinios yra netvirtos. Geriausias būdas mokytis yra žaidimas“ (Platonas, „Valstybė“). Nors žaidimų būtinybe ir nauda neabejota jau gilioje senovėje, o vėliau daugybė mokslinių tyrimų tai patvirtino, šiuolaikinės visuomenės tempai, iššūkiai, standartai ir siekiamybės žaidimą nepelnytai nustūmė prie nereikšmingų ir laiką švaistančių užsiėmimų. Tai lėmė, jog tėvai, trokšdami vaikams sėkmingos ateities, perdėtą dėmesį telkia ir daugybę pastangų bei laiko deda į ankstyvą mokymą ir ugdymą, užuot leidę jiems pilnu tempu patirti tikrąją žaismingą vaikystę. Ir viso to paradoksas tame, kad ne primestinai, iš iš anksto paruoštų užduotėlių, o kaip tik laisvai žaidžiant mažametis išmoksta daugiausiai – įgūdžiai, patirtys ir nauji pojūčiai geriausiai įsimenami, įsisąmoninami ir įtvirtinami, kai žaidžiama, tyrinėjama ir atrandama su malonumu, savo tempu bei savo noru ir pačiam inicijuojant.
Foto: © Colourbox
Visi sulaukę naujagimio gauna ne vieną ir ne du sveikinimus, kuriuose, kaip susitarus, linkima…kantrybės. Ir, jei tai pirmasis poros vaikais, žiūrint į tą mažą, gležną ir jaukiai miegantį kūdikėlį, tas kantrybės linkėjimas atrodo mažų mažiausiai keistas ir visai nereikalingas. Tačiau vieniems labai greitai, kitiems truputį vėliau, bet neišvengiamai visiems tampa aišku, kad kantrybė bene vienas iš labiausiai reikalingų linkėjimų auginant vaiką.
Tačiau įdomiausia yra tai, kad galbūt vaikai nuolatos ir spaudo tuos kantrybės mygtukus mumyse, tačiau iš tiesų ne jie sukelia mūsų reakcijas.
(Photo:
STUDIO GRAND OUEST/Shutterstock)
Praėjusią savaitę pasidalintas straipsnis „Pykčio priepuoliai ir kiti 1,5 – 5 m. amžiaus iššūkiai.“, sulaukė didelio jūsų susidomėjimo bei atgarsių, jog buvo labai naudingas ir taiklus, jame kalbėjau apie tai, kodėl vaikai vienaip ar kitaip elgiasi ištikti pykčio, liūdesio ir kitų emocijų + įvardijau būdus, kaip tas jau įsiplieskusias įsiūčio bangas greičiau ir naudingiau išgyventi bei „užgesinti“. Tačiau „vaikų pykčio“ tema labai plati, todėl norėtųsi ją pratęsti papildant dar vienu aspektu – emocijų pliūpsnio prevencija arba tiesiog panagrinėti, tikrąsias isterijų priežastis bei kaip galima joms užbėgti už akių, jų išvengti ar bent jau sumažinti pasikartojimų skaičių. Tad noriu pasidalnti dar vienu savo straipsniu, anksčiau publikuotu www.kuriavaikai.lt (dabar wwwLeFelemy.lt). Nes juk net ir geriausiai susitvardantys bei mokantys pozityviai savo vaiko emocijas priimti bei padėti jas išgyventi tėvai, tikrai neatsisakytų galimybės į šiuos išbandymus patekti kaip įmanoma rečiau!
Nuotrauka: iStockphotosKadangi kasdien studijoje tenka susidurti su įvairaus amžiaus vaikučiais ir kalbėtis bei diskutuoti su jų mamomis, vienas dažniausių ir opiausių mamų aptarinėjimų klausimų būna apie 1,5 metus ėmęs keistis mažylio elgesys, o labiausiai apie vis dažnesnius pykčio priepuolius ir prieštaravimus - ne vienas ir ne du jų pasireiškia ir mūsų užsiėmimų-žaidimų metu. Tinkamas ir sveikas elgesys su vaiku tokiais momentais - neatsiejama kūrybiškumo puoselėjimo dalis, nes aukštas emocinis intelektas yra viena iš svarbių kūrybiškumo dedamųjų. Todėl nusprendžiau, kad verta pasidalinti vienu iš mano straipsnių šia tema, publikuotų portale www.jievaikai.lt (dabar www.lefemily.lt) - jame sudėti esminiai šio amžiaus pykčio bei kitų emocijų reiškimo aspektai bei paprasti patarimai tėvams, kaip ir ką su tuo daryti, kad išmokytumėte vaikus tinkamai susivaldyti ir išgyventi emocijas. Žodžiu, straipsnis apie pyktį bei kitas emocijas ir jų raiškos būdus, kurie pradeda ryškėti ir visu savo gražumu „sužydi“ literatūroje mėgstamu vadinti „trečiųjų metų krizės“ laikotarpiu (1.5-4-5 metų amžius).
Pastaruoju
metu keletą kartų teko įsivelti į diskusijas apie tai, kad vaikams
jokiu būdu nevalia žaisti su maistu. Tiesa, diskusijomis tuos
komentarus pavadinti sunkoka, nes pagrįstų argumentų taip
teigiančios pusės taip ir nepateikė, tačiau jos buvo puikus
pretekstas atsirasti šiam tekstui ir argumentams vienoje
vietoje.
Taigi, niekam nepaslaptis, kad mūsų studijoje, mažylių grupėje,
žaidžiame ir tuo pačiu laviname mažylius naudodami įvairiausias
maistines
priemones ir darome tai dėl kelių svarbių
priežasčių:
Ką vaikui duoda pojūčių lavinimo
žaidimai?
Ilguosius animacinius filmus kartu su dukra
žiūrėti pradėjome kai jai buvo apie 3.5 metų, nes tik tada pradėjo
jais domėtis bei su įsitraukimu ir susidomėjimu vienu kartu
peržiūrėdavo visą ilgesnį nei valandos filmą. Nuo tada ir pradėjome
ieškoti bei domėtis filmais visai šeimai. Ir labai džiugu, kad
pastaraisiais metais komercinės kino studijos jų išleidžia vis
daugiau ir daugiau, o jų turinys ir prasmingumas gerokai pralenkia
senąją animaciją visomis prasmėmis - ir gražaus vaizdo, ir muzikos,
o svarbiausia įvairiais nenuobodžiais siužetais, kurie ne tik
vienodai įdomūs ir vaikui, ir suaugusiam, bet ir labai paveikūs
deklaruojamų vertybių pajautimui, analizei ir perėmimui. Kai visos
svarbiosios vertybės yra perduodamos įdomia ir vaikams suprantama
istorija, nuotykiais bei su kiekvienu vaiku galinčiais
susitapatinti herojais, vertybinį filmų pamatą perimti ir suvokti
yra daug lengviau, paprasčiau ir natūraliau. Tačiau savaime
suprantama - ne kiekvienas išleistas filmas šeimai yra vertingas ir
vertas vaiko ir šeimos dėmesio, bet tikrai gausybė yra tokių, kurie
tikrai turėtų būti peržiūrimi kiekvienoje šeimoje. Kadangi pirmasis
dukros apsilankymas kino teatre ją labai "užkabino", teko nemažai
filmų peržiūrėti ir atsirinkti mėgiamiausius ir verčiausius
dėmesio. Kadangi filmus žiūrime visa šeima kartu, tad ir
rekomendacijose aprašysiu tuos, kurie tikrai įdomūs ne tik vaikui,
bet ir suaugusiam. Kaip dažnai juokauju, nežinau, ar čia kokia
patalogija, ar normali būsena, bet labai dažnas vaikiškas-šeimos
filmas mane visada priverčia nubraukti ašarą ar bent jau nuryti
gumulą gerklėje! Juose vertybės perduodamos taip jautriai ir
paprastai, kaip jokiame kitame suaugusiems skirtame filme, tad nors
jie ir animaciniai, manęs abejingos niekada nepalieka! Tad
būtent keletu tokių tokiais šiandien ir noriu pasidalinti. Mes
filmus visų pirma peržiūrime kino teatre, tuomet įsigyjame
labiausiai patikusių DVD kompaktus ir reguliariai darome šių filmų
peržiūras namuose - šiltuoju metų sezonu tą labai smagu daryti
lauke, o kai tokia atrakcija vyksta gryname ore, tada ir šviežios
daržo gėrybės būna puikiausi popkornai :) Taigi, mūsų mylimiausių
šeimos animacinių kino filmų sąrašiukas (jų tikrai
yra daugiau, bet čia tebūnie tas aštuonioliktukas - vienu ypu
prisimintas kaip patys pačiausi ir dažniausiai žiūrimi, kažkada
būtinai papildysiu ilgesniu sąrašu).
Nors pastaruoju metu telefonų ir planšečių naudojimas vaikų laisvalaikiui yra "pliekiamas" daugybėje apie jų žalą informuojančių straipsnių ir diskusijų, tačiau aš atstovauju ir pritariu tai stovyklai, kuri visgi mano, kad saikingai ir protingai naudojamos informacinės technologijos yra ne tik galimos, bet ir būtinos 21 amžiaus vaikų laisvalaikio veikloje. Gyvename amžiuje, kuriame visas gyvenimo sritis vienaip ar kitaip liečia informacinės technologijos ir tų sąsajų kasdien tik daugėja, todėl drausti jomis naudotis vaikams gali būti tikrai žalinga jų ateičiai. Tačiau, žinoma, tą daryti reikia sąmoningai ir apgalvotai, o ne kišti vaikams telefonus kiekvieną laisvą minutę - nederėtų didžiuotis ir džiaugtis, kad dvimetis puikiai įvaldęs visas jūsų išmaniojo funkcijas ir pats lengvai susiranda žaidimus ar daineles, nes tai nėra nei joks talentas, nei išskirtinis gebėjimas - tą gali kiekvienas šiuolaikinis mažylis, jei prie išmaniųjų prietaisų praleidžia per daug laiko, o tai jau stipriai žalinga ne tik jo fizinei sveikatai, bet ir psichinei raidai! Tačiau, jei namuose turite griežtas taisykles, kiek laiko vaikas gali saikingai kasdien ar kas keletą dienų praleisti prie išmaniųjų prietaisų, ir deramai jų laikotės - belieka pasirūpinti kitu šio klausimo aspektu: ką per šiuos įreginius jūsų vaikai žiūrės ar žais. Būtent apie tai šiame įraše ir norėsiu plačiau pakalbėti - apie keletą mums labiausiai patikusių mobiliųjų aplikacijų mažiesiems.
Teigiama, kad vaikai iš ankstyvosios savo vaikystės labiausiai prisimena arba labai laimingas, išskirtines akimirkas, arba skaudžius išgyvenimus bei juos sukėlusius įvykius, todėl tarptautinės vaikų gynimo dienos bei tiesiog vasaros pradžios proga norisi palinkėti, kad tegul ši vasara būna skirta tų laimingųjų prisiminimų kūrimui, o pamažu lai tai persiduoda ir kitiems metų sezonams.
Foto:
http://psychology-tips.ru
Ar esate iš ko nors girdėję tokius
žodžius: "mes patys nekūrybiški, tai ir mūsų vaikas toks pats". O
gal patys esate ne kartą taip sakę apie save ir savo vaikus? Jei
taip, tuomet pats laikas pakeisti požiūrį į kūrybiškumą, kaip į
kažką mistiško bei ne visiems prieinamo ir pasiekiamo! Tikra tiesa,
kad vaikai savo kūrybiškumu kelis kartus pranoksta net patį
kūrybiškiausią suaugusijį, tačiau gera žinia yra ta, kad
kūrybiškumas kaip raumuo - treniruojant jis auga ir tvirtėja! Tad
net jei tikrai jaučiatės visiškai pametę vaikystėje turėtą
prigimtinį kūrybiškumą, noriu pradžiuginti jus papasakodama apie
labai efektyvius du pratimus, kurie visiškai nieko nekainuoja, yra
labai įdomūs ir įtraukiantys, o, svarbiausia, nuolat juos
praktikuojant bent po 2 minutes per dieną, jūsų ir jūsų vaikų
kūrybiškumas pastebimai lavinsis ir augs! Juk kaip yra pasakiusi
Maya Angelou, "You Can’t Use Up Creativity. The More You Use, The
More You Have" ("Neįmanoma išnaudoti kūrybiškumo - kuo daugiau juo
naudojatės, tuo daugiau jo turite" - čia toks pažodinis vertimas,
niekaip nesugalvoju tiksliausio jo atitikmens lietuviškai,
angliškai šis posakis skamba tiesiog tobulai).
Skaitantys mūsų tinklaraštį bei lankantys
studiją „Kuria vaikai“ tikrai žino, kad beveik visi mūsų užsiėmimai
yra orientuoti į procesinę kūrybą ir meną. Net ir rankdarbiai,
kurių yra tik maža dalis, vis vien yra organizuojami taip ir tokie,
kad vaikas čia turėtų kiek įmanoma daugiau kūrybinės ir sprendimų
priėmimo laisvės. Procesine kūryba labai domiuosi ir ją propaguoju
ikimokyklinio amžiaus vaikams ne šiaip sau – tai yra pati
tinkamiausia meninė veikla tokio amžiaus vaikams ne tik dėl jų
raidos ypatybių bei paties proceso smagumo, bet ir dėl daugelio
kitų kūrybiškos asmenybės lavėjimui svarbių savybių.
„Kaip gražiai nupiešei, nuostabu!“, „Tu tikras dailininkas“ ir panašūs susižavėjimo aikčiojimai tikriausiai yra palydėję visus be išimties vaikus, kai jie tiek pirmuosius, tiek vėlesnius savo nupiešto ar kitaip sukurto meno kūrinius parodo savo tėvams, seneliams ar pedagogams. Taip vertindami vaiko kūrybą (kartais ir nelabai sąžiningai, nes objektyviai vertinant, ten tikrai nebūna nei nuostabu, nei gražu), suaugusieji, žinoma, nori tik paties geriausio vaikui – skatinti ir motyvuoti kurti bei pasitikėti savo jėgomis. Tačiau iš tiesų su tokio pobūdžio gyrimu ir vertinimu suaugusieji padaro meškos paslaugą – užuot motyvavę, tokie ir panašūs pagyrimai iš tikro menkina vaiko savivertę, slopina kūrybiškumą, originalumą bei norą bandyti naujus kūrybos būdus.
Visos straipsnyje naudojamos nuotraukos studijos "Kuria
vaikai"nuosavybė.
Vis dažniau pasigirsta psichologų nuomonių ir įžvalgų, kad ankstyvojo lavinimo būreliai ir užsiėmimai yra visiškai nereikalingi mažyliams bent jau iki vienerių metų – esą jie dar per maži priimti lavinamąją informaciją ir tokie būreliai jiems neduoda jokios naudos ir tėra pinigų išmetimas į balą. Iš tiesų, tokio amžiaus mažyliui svarbiausias dalykas yra prieraišaus ryšio kūrimas su vienu iš nuolat jį globojančių suaugusių, o socialiniai ryšiai nei su bendraamžiais, nei su svetimais žmonėmis šiuo vystymosi laikotarpiu jiems nėra reikalingi. Tačiau kategoriškai teigti, kad dalyvavimas tokiuose užsiėmimuose neduoda visiškai jokios naudos, nereikėtų. Priešingai, lankant kokybiškus, į tikslinę amžiaus grupę ir jos vystymosi fazę atitinkančius ir orientuotus užsiėmimus, nauda gali būti mažiausiai dviguba:
Foto: www.rewardme.in
Išleidžiant mažuosius į darželius, tėvai kaip vieną iš svarbiausių priežasčių, kodėl mano priešmokyklinę įstaigą esant naudingą jų vaikui, įvardija ten vykdomą kūrybinę veiklą kartu su bendraamžiais. Net ir nekalbant apie darželius, mamos, tėčiai ar auklės, kurie su mažaisiais kūrybine veikla noriai užsiima namuose, dažnai tą daro būtent atliekant įvairiausius tradicinius į rezultatą orientuotus rankdarbius. Ir vienu, ir kitu atveju, manoma, jog atlikdami šiuos darbelius vaikai ne tik smagiai leidžia laiką, tačiau, svarbiausia, tinkamai ugdo savo kūrybiškumą. Deja, realybė iš tiesų yra kiek kitokia – ikimokykliniame amžiuje netinkamai parinkti ir į rezultatą orientuoti rankdarbiai bei netinkamas jų organizavimas ne tik kad neskatina vaiko kūrybiškumo, bet ji slopina, o kartu mažina ir pasitikėjimą savimi, žingeidumą bei sprendimų priėmimo įgūdžius. Būtent tokie kūrybiniai darbeliai ilgą laiką buvo daugumos mūsų šalies darželių kasdienybė, tačiau labai pagirtina ir smagu matyti bei girdėti, kad dabar jau vis daugiau pedagogų imasi iniciatyvos kitokiems, tikrąjį kūrybiškumą atskleidžiantiems darbams.
Nors apie meno naudą vaiko ugdymui dabar kalbama itin daug ir plačiai, bet tuo pačiu dar labai dažna ir gaji nuomonė, kad vaikas, lankantis tam tikrus meno užsiėmimus ar tiesiog namuose dažnai užsiimantis kūrybine veikla, būtinai turi turėti tam polinkį, kažkokį kūrybinį talentą ar siekį tapti menininku. Turbūt gerai pagalvoję ir jūs galite prisiminti ne vieną atvejį, kai savo ar kito vaiko piešinį gyrėte tokiais žodžiais: „Kaip gražiai nupiešei, tikriausiai užaugęs būsi dailininkas“. Tačiau tiesa yra ta, kad menas ir kita kūrybinė veikla yra naudinga absoliučiai visiems vaikams be išimties, neieškant ir neišskiriant konkrečių gabumų ir polinkių. Vaikai, dažnai turintys galimybę užsiimti menine ir kūrybine veikla, vėliau kur kas lengviau įsisavina visų disciplinų dalykus, nes tokiu būdu lavina kur kas platesnį spektrą asmeninių savybių, kurios visos kartu apibūdinamos kūrybiškumu. Labai smagu, kad pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie kūrybiškumo ugdymo svarbą bei kodėl jis būtinas sėkmingam ir kokybiškam žmogaus gyvenimui visose srityse be išimties. Apie tai, kokiomis savybėmis pasižymi kūrybingas žmogus ir kuo kūrybiškas mąstymas jam yra naudingas, galite perskaityti ankstesniame mano įraše „Kūrybiškumo ugdymo svarba: kodėl tai svarbiau nei tiesiog siekti akademinių rezultatų“, o šį kartą norėtųsi plačiau pakalbėti apie tai, kiek daug kitų svarbių savybių ir gebėjimų vaikams padeda ugdyti kūrybiniai ir meno užsiėmimai.
Pasakius frazę „kūrybiškas ar kūrybingas vaikas“, dažniausios asociacijos kyla su gabumais dailei, šokiui ar muzikai bei kitiems menams. Tačiau iš tiesų kūrybiškumo sąvoka yra gerokai platesnė ir turi neįkainojamą vertę visam vaiko, o vėliau ir suaugusio žmogaus gyvenimui. Kūrybiška asmenybė pasižymi išlavintu intelektu bei tokiais charakterio bruožais ir sugebėjimais, kurie jam padeda tikslingai sisteminti gautą informaciją, rasti originalių sąsajų, kurti nestandartinius sprendimus net ir kasdieninėje aplinkoje ar, priešingai, krizinėse ir labai įtemptose situacijose. Kūrybiškumo nestokojantis vaikas ir suaugęs drąsiai reiškia savo nuomonę, nesibodi išsiskirti iš minios, nebijo likti nesuprastas ar išjuoktas, nes pasitiki savimi ir artimaisiais, pasižymi tolerancija kitokiai nuomonei, nebijo savarankiškai imtis iššūkių, nes ši savybė jam padeda atrasti efektyviausius sprendimus. Be to, kūrybiška asmenybė ne tik siekia kokybiško ir nestandartinio savo veiklos rezultato, tačiau mėgaujasi ir pačiu jos procesu.
0
