Kaip su vaiku kalbėti apie jo kūrybą ir meną?
„Kaip gražiai nupiešei, nuostabu!“, „Tu tikras dailininkas“ ir panašūs susižavėjimo aikčiojimai tikriausiai yra palydėję visus be išimties vaikus, kai jie tiek pirmuosius, tiek vėlesnius savo nupiešto ar kitaip sukurto meno kūrinius parodo savo tėvams, seneliams ar pedagogams. Taip vertindami vaiko kūrybą (kartais ir nelabai sąžiningai, nes objektyviai vertinant, ten tikrai nebūna nei nuostabu, nei gražu), suaugusieji, žinoma, nori tik paties geriausio vaikui – skatinti ir motyvuoti kurti bei pasitikėti savo jėgomis. Tačiau iš tiesų su tokio pobūdžio gyrimu ir vertinimu suaugusieji padaro meškos paslaugą – užuot motyvavę, tokie ir panašūs pagyrimai iš tikro menkina vaiko savivertę, slopina kūrybiškumą, originalumą bei norą bandyti naujus kūrybos būdus.
Kokie vaiko kūrybos vertinimai žalingi ir kodėl?
Norėdami kuo labiau motyvuojančiai ir paskatinančiai įvertinti ar pasikalbėti su vaiku apie jo kūrybą, NENAUDOKITE tokių frazių:
- „Kaip gražu!“ „Koks
puikus piešinys!“ ir visi panašūs „automatiniai“ įvertinimai, kurie iš
esmės visiškai nieko nepasako apie konkretų kūrinį ir vaiko pastangas.
- „Ką čia nupiešei“?, „Kas čia yra?“ ir panašūs kūrinį detalizuoti ir konkretizuoti reikalaujantys klausimai.
Nors atrodytų tai visai nekaltos frazės ir klausimai, iš tiesų juose slypi didžiulis pavojus vaiko savivertei ir apskritai kūrybiškumo augimui. Kodėl? Dėl keleto esminių priežasčių:
- Vaikai turėtų kurti SAU remdamiesi SAVO idėjomis, jausmais ir kūrybiškumu. Vaikams svarbiau patiems patirti kūrybos džiaugsmą ir pasididžiavimą savimi, nei jį jausti iš kitų ir laukti jų patvirtinimo – kada vaikai patys tvirtai jaučia, kad jiems patinka, įdomu, jie padarė taip, kaip jiems norėjosi, jie įgauna nuo nieko, tik nuo savęs paties priklausantį pasitikėjimą savimi, kuris yra tvirtas ir auginantis asmenybę. Tuo tarpu pasitikėjimas savimi, paremtas kitų reakcijomis bei vertinimais, yra labai abejotinas ir trapus – kitą kartą nepagyrus, ar pagyrus mažiau arba dar blogiau – sukritikavus – vaiko savivertė menksta, o ateityje, siekdamas pagyrų ir suaugusiųjų patvirtinimo, kad jo menas „geras“, jis pataikaus aplinkinių reikalavimams, norui ir skoniui. Taip bus žlugdomas vaiko kūrybiškumas, idėjų įvairovė, originalumas ir apskritai pasitenkinimas kūrybos procesu.
- Vaikai neturi bijoti klaidų kūryboje. Mene nėra žodžio „klaida“ ar „neteisingai“, priešingai, menas skatina jas daryti ir išbandyti idėjų ir priemonių įvairovę. Tačiau jei vaikas sieks suaugusiųjų įvertinimo „gražu, puiku, nuostabu“ ir pan., jis vengs bandyti naujus dalykus, nes bijos suklysti ir negauti siekiamo įvertinimo ir pagyrų. Jis liks prie įprastų „saugių“ bandymų, kurie jau garantavo jam gerą suaugusių įvertinimą.
- Menas ir kūryba neprivalo būti gražūs. Menas nėra vien tik nepriekaištingai atlikti kūriniai, kartais menas yra tiesiog procesas, jausmų išraiška, priemonių atradimas ir išbandymas ar tiesiog linksmas laiko praleidimas, todėl jis gali būti ne tik kad negražus, bet ir nešvarus bei purvinas! Toks menas veikia terapiškai ir atpalaiduojančiai, tačiau jei suaugusieji visada vertins „gražu/negražu“, „man patinka/nepatinka“ arba prašys konkrečių detalių paaiškinimo, vaikas tokio meno neišdrįs net pabandyti!
Kokias frazes naudoti kalbant apie vaikų meną ir kūrybą?
Taigi, kad neslopintume vaiko kūrybiškumo, originalumo, pasitikėjimo savimi ir savivertės bei leistume pajusti kūrybos proceso džiaugsmą ir naudą, apie vaikų kuriamą meną su jais verčiau kalbėti naudojant tokias frazes:
- "Papasakok man apie savo piešinį“ – pasakydami automatišką „kaip gražu“ ne tik kad pateikiate vertinimą, bet ir pademonstruojate menką gilesnį susidomėjimą vaiko piešiniu, tuo tarpu kviesdami vaiką papasakoti plačiau, parodote, kad jums iš tiesų svarbu ir įdomu. Tai taip pat labai gerai suveikia ir kai jūs nesuprantate, kas pavaizduota vaiko piešinyje – kai tiesiai paklausiate, kas čia, vaikui gali susidaryti įspūdis, kad jis nupiešė nepakankamai gerai, jei patys nesuprantate, o kita vertus, toks klausimas tarsi įrėmina, jog mene būtinai viskas turi būti konkretu ir įvardinta, nieko negali būti tiesiog šiaip sau dėl saviraiškos.
- „Matau čia daug raudonų linijų...“ – tiesiog pasakokite neutralius dalykus, kuriuos matote piešinyje (apie spalvas, formas ir pan.), jais nevertinsite, bet parodysite susidomėjimą bei paskatinsite vaiką patį pasakoti apie savo piešinį.
- „Mačiau kaip susikaupęs piešei šį piešinį/kiek daug darbo įdėjai“ – pripažinkite vaiko pastangas kuriant, kad formuotųsi suvokimas, jog nebūtina turėti kažkokių talentų, kad galėtų kurti, o tam svarbiau yra pastangos bei įdėtas darbas ir proceso malonumas.
- „O koks spalvotas/originalus/kūrybiškas/linksmas tavo piešinys“ – piešinį apibūdinę kitais epitetais nei tik „gražus, puikus, nuostabus“, leisite vaikui suprasti, kad menas gali būti visoks, o ne tik „gražus“.
- „O kaip tu padarei...?“ Užduokite vaikui klausimus apie procesą, į kuriuos atsakydamas vaikas galės papasakoti kokius sprendimus priėmė darydamas vieną ar kitą kūrinį, su kokiomis kliūtimis susidūrė ir kaip jas išsprendė – pasakodamas jums, vaikas dar kartą pasikartos padarytus sprendimus ir augins pasitikėjimą savimi.
- „Kaip jauteisi piešdamas/nupiešęs šį piešinį?“ – leiskite vaikams papasakoti apie savo jausmus, priimdami tiek teigiamus, tiek neigiamus – menas puiki terpė išlieti savo emocijas, o jei vaikas apie tai dar ir papasakos, tai jau gausis puiki terapinė priemonė.
Tai tik keletas būdų ir frazių, kuriomis galima daug naudingiau su vaiku kalbėti apie jo kūrybą – žinant, kad nereikia klausinėti konkrečių detalių bei vertinti suaugusiojo verdiktu, galima tinkamų būdų sugalvoti daug daugiau, įvairesnių ir labiausiai tinkamų jūsų vaiko charakteriui. Tuo pačiu tai skatina ir pačių tėvų kūrybiškumą – įpratusiems vaiko kūrybą vertinti tik keliais žodžiais, surasti tinkamesne frazes bus smagus ir kūrybingas iššūkis!