• Visapusiška lavinimo priemonė. Daugybė mokslinių tyrimų, psichologų rekomendacijų teigia, kad geriausias ir pats naudingiausias žaislas vaikui yra tas, kuris yra pasyvus, o vaikas juo žaidžiant - aktyvus. Todėl didžioji dauguma parduotuvinių žaislų yra ne tik kad nenaudingi vaiko lavinimui, bet yra net žalingi - žybsintys, pypsintys, važinėjantys ir viską patys už mažylį vienu mygtuko paspaudimu atliekantys žaislai slopina mažo žmogaus prigimtinį kūrybiškumą, veiksmo galią, gebėjimą priimti sprendimus ir moderuoti tikrą laisvą žaidimą. O štai tos pačios maisto priemonės yra tokios įvairios ir tokios įvairialypės, kad žaidimų su jomis galima prigalvoti tikrą galybę! Ir kas svarbiausia, galvoti net nereikia mums, suaugusiems, mums tereikia vaikams jas parodyti ir suteikti, o jau kokie žaidimai su jomis gimsta, palikime sugalvoti ir išbandyti vaikams. Be to, maistinės priemonės yra labai turtingos savo pojučiais, tad pačių mažiausiųjų lavinimui tai yra tikras lobynas!  Pavyzdžiui, nudažius paprasčiausius ryžius maistiniais dažais, žaisdami jais mažyliai gali vienu metu, per vieną žaidimą, lavinti visus pagrindinius savo pojūčius: regą, skirdami skirtingas spalvas; klausą, girdėdami, kokį į lietaus barbenimą panašų garsą skleidžia iš aukštai paleista ryžių sauja; lytėjimą, liesdami, rinkdami ir barstydami ryžius; skonį, paragavus kiekvienos spalvos ryžių ir įsitikinus, kad skonis vistiek vienodas; uoslę, bandydami užuosti, ar skirtingai kvepia paprasti ir dažyti ryžiai; pusiausvyrą, bandydami prabėgti pro badančių kojytes ryžių taką. Maža to, šalia šių pojūčių, mažylis lavins ir kitus įgūdžius ir sugebėjimus - bandydamas surinkti ryžius ir suberti juos į siaurą indelį ar pernešti į jį šaukteliu, lavins smulkiąją motoriką bei rankų-akių koordinaciją, jei šalia bus suaugęs žmogus, kuris spalvas įvardins jų pavadinimais bei kitus atliekamus veiksmus apibūdins garsiai ir žaidimo metu kalbėsis su mažyliu, tai plėsis vaiko žodynas ir lingvistiniai įgūdžiai, pildamas ryžius per piltuvėlį ir matydamas juos išbyrančius apačioje, ims suprasti priežasties-pasekmės ryšį, norėdamas kuo greičiau pripildyti indelį ryžių, kad galėtų išpilti, mokysis priimti sprendimus - pasistatyti indelį arčiau, o gal pilti rankomis, ne šaukšteliu. Jeigu žais ne vienas, o su kitais vaikais, formuosis ir socialiniai įgūdžiai, empatija ir emocinis intelektas. Ir tai tik vienos elementarios maisto priemonės - ryžių - nuopelnas! O kiek tokių maisto priemonių, galinčių suteikti vaikui daugybę naujų ir skirtingų pojūčių yra! Ar gali koks nors plastikinis ar medinis žaislas, pirktas iš parduotuvės pasigirti tokiu plačiu patyriminiu ugdomuoju spektru tiesiog žaidžiant ir nieko specialiai nesimokant? Ir dar už tokią juokingą savikainą, juk gamindami tokią priemonę vienam ar keliems savo vaikams ryžiams ir dažams tikrai daug neišleisite. 

• Saugumas. Kūdikiai ir maži vaikai pasaulį pažįsta per savo pojūčius, kuo daugiau ir kuo įvairesnių jų gali patirti, tuo sparčiau vystosi mažylių smegenys ir jie tobulėja. Būtent maistinės priemonės yra saugiausia sensorinių žaidimų priemonė, kokia tik gali būti naudojama kūdikių lavinimui ir žaidimui - visi žinome, kad ir su kuo kūdikiai žaistų, žaidimo priemonė galiausiai vistiek atsiduria jų burnose, mat skonio pojūtis tam tikrame vystymosi etape yra vienas iš esminių. Tad kas dar gali būti saugiau atsidurti vaiko burnoje, nei maistinė priemonė? Neaiškios kilmės plastiko ar dažytų medinių žaislų ne tik saugumas gali būti abejotinas, bet ir svarbiausia - lyžtelėjus ir paragavus tokio daikto, mažylis jokio pojučio nepajaučia.
  
• Ekologiška ir žemę tausojanti žaidimų priemonė. Žaislų pramonė šiuo metu yra tokio dydžio ir masto, kad kiekvienuose namuose menkaverčio plastiko yra tiek daug, jog išties gaila ir resursų, reikalingų jiems pagaminti, ir to, kas laukia mūsų planetos, norint visus tuos išmestus, sulūžusius ir nebenaudojamus žaislus "sunaikinti". Tuo tarpu, maistinės medžiagos yra pati saugiausia ne tik vaikui, bet ir planetai priemonė, kuri greitai pati sunyksta, nepridarydama jokios žalos nei mums, nei žemei.
• Ekonomiška žaidimų priemonė. Turbūt visi augnantys mažus vaikus pritars, kad labai labai reta pirktinė žaidimo priemonė-žaislas yra tokia įdomi, kad vaikas ja susidomi ilgesnį laiką. Kur kas daugiau jų pritars, kad dauguma žaislų yra "penkiaminučiai", įdomus tik tol, kol visiškai nauji ir greitai neperprantami. Ir tai galioja tiek pigiam, menkaverčiam ne tik lavinimo, bet ir saugumo prasme žaislui, tiek brangiam, stipriai išreklamuotam "brandiniam" žaidimui. Vadinasi, tokius žaislus reikia keisti ir keisti, perkant naujus, tad sąnaudos tokiems žaislams yra tikrai nemažos. Tuo tarpu, maistinės priemonės, lyginant su žaislų kainomis, yra daug pigesnės ir naudoti jas tas pačias galima daugybei įvairiausių ir skirtingų žaidimų.

• Su maistu negalima žaisti, maistą reikia gerbti. Dažniausiai šį argumentą pateikia vyresnio amžiaus žmonės, kuriems šiuolaikinės vaikų ugdymo ir lavinimo idėjos yra nepriimtinos bei maisto kultas ir pagarba jam atėjusi iš tėvų bei senelių pamokymų. Šis argumentas karo ir pokario laikais, kai išties buvo didžiulis maisto stygius ir nesaugumas dėl ateities, buvo suprantamas, nes jei maisto neužtenka visai šeimai pamaitinti, tai kokia kalba gali būti apie žaidimą juo ir jo negerbimas. Tačiau dabar gyvename visiškai kitais laikais, kai visko turime daugiau, nei reikia, pupelės, makarono ar ryžių garbinti nėra jokio reikalo - tai lygiai tokia pati žaliava žaislui ir žaidimams, kaip ir plastikas, medis ar medžiaga, tad kodėl neskatinama gerbti ir jų? Kita vertus, ar gali būti didesnė pagarba maistui, kai jis mažą žmogų ne tik pamaitina, bet padeda jam pažinti pasaulį, atrasti, tyrinėti ir augti? Ar visgi didesnė pagarba yra suvalgyti ir netrukus tą maistą nuleisti į kanalizaciją? Juk šiais laikais maisto gausa, beje ir labai prasto bei nekokybiško, yra tokia didžiulė, kad jis tikrai nebeatlieka tik tos būtinosios išyvenimo funkcijos - daugybę pasaulio žmonių kankina šio amžiaus rykštė - nutukimas- nes maistas yra ne valgomas, kad išgyventų, o ryjamas ir šlamščiamas neįtikėtinomis dozėmis, kurios ne tik kad neduoda jokios naudos, bet sąlygoja gausybę sunkių ligų ir diagnozių. Tad gal derėtų išmokti valgyti nedaug, bet kokybiško ir vertingo maisto, o visa kitą atiduoti vaikams žaisti, taip ne tik suteikiant vaikams turtingą pojūčiais žaidimą ir ugdymą, bet ir apsaugant planetą nuo menkaverčių plastikinių žaislų pertekliaus? Ir galiausiai, jau verčiau gerbkime vienas kitą, žmogus-žmogų, o ne maistą!
• Afrikoje vaikai badauja, tad su maistu žaisti gėda!  Tai, kad Afrikoje ir kitose šalyse žmonės badauja, niekaip nėra susiję su maisto trūkumu ir juo labiau su tuo, kad kažkuriame pasaulio krašte vaikai su maisto priemonėmis žaidžia! Maisto pasaulyje yra daug, net per daug, o badą sąlygoja kitas veiksnys - skurdas, socialinė atskirtis ir, žinoma, geros "vadybos", kad maistas laiku ir tinkamai pasiektų iš ten, kur jo gausu, į ten, kur jo trūksta. To, deja, nustojus žaisti su dviem pakeliais ryžių, jūs niekaip nepakeisite - net jei nuspręsite, užuot žaidę, tuos du pakelius ryžių nusiųsti į Afriką, suprantate, kad tai ničnieko šioje socialinėje problemoje nepakeistų. O jei solidarizuodamiesi su šia problema tų ryžių nepirksite iš viso, o vietoje to nupirksite vaikui dar vieną plastikinį niekutį, irgi suprantate, kad problemos niekaip nesumažinsite ir nepaveiksite. Tuo tarpu pasielgę atvirkščiai - vietoj brangaus žaislo savo vaikui nupirkę kelis pakelius ryžių ir makaronų, su kuriais jis žais kur kas ilgiau, atlikusius pinigus galite paaukoti, taip prisidėdami prie galimybės pagelbėti vargstantiems. Maža to, savo vaikui parodysite ne tik puikų altruistinį ir empatišką  pavyzdį, skatinantį padėti kitiems, bet ir pakurstysite jo prigimtinį kūrybiškumą, parodydami, jog smagūs žaidimai įmanomi ne tik su brangiu žaislu, bet ir su paprasčiausiomis priemonėmis!
• Vaikas išmoks žaisti su maistu visur. Žaidimas su maisto priemonėmis nėra tapatu žaidimui su maistu. Kai mes žaidžiame su maisto priemonėmis, tai yra būtent žaidimų priemonės, žaidimams skirtoje vietoje ir skirtu laiku. Dažna tokia priemonė net nėra panaši į tą maistą, prie kurio vaikas įpratęs - juk vaikas nevalgo nevirtų ryžių ir dar nudažytų visomis vaivorykštės spalvomis, jis nevalgo spalvotų spagečių sėdėdamas ant grindų ir imdamas juos iš didžiulės dėžės ir .t.t. Žaisdamas mažylis juos paragauja, kaip paragautų ir bet kurią kitą nevalgomą priemonę, tiesiog atradęs skonį, ko nebūtų su plastikiniu žaislu, paragauja ir dar kartą bei išbando ją visais kitais pojūčiais. O turbūt esate matę, kaip jūsų mažylis, įsikišęs plastikinį, medinį ar medžiaginį žaislą į burną ir tokiu būdu neatradęs jokio skonio, tą žaislą tiesiog numeta į šalį ir ieško kitų veiklų? Štai kodėl su maistinėmis priemonėmis taip dažniausiai nenutinka, nes visų pirma pajutę skonį, mažyliai drąsiai šią priemonę bando ir kitais savo pojūčiais! Mes neskatiname susėsti prie stalo, prie kotletų lėkščių, ir pradėti su jais žaisti, mėtyti, gnaibyti ir pan., nors kita vertus, rimti moksliniai tyrimai rodo, kad mažiesiems nevalgiukams reikėtų leisti žaisti ir tyrinėti net ir jų pietų lėkščių turinį, leidžiant suvalgyti tiek, kiek patys tyrinėdami nori. Tyrimai teigia, kad laisvai leidžiant atrasti ir susipažinti su savo maistu, nevalgiukai suvalgo gerokai daugiau nei paprastai maitinami. Ir galiausiai, ar daug esate matę suagusiųjų, kurie valgytų rankomis, drabstytų maistą aplink ir kitaip juo žaistų ir tyrinėtų? Būtent, kad ne, nes šis etapas, kaip ir daugelis kitų, tokių kaip sauskelnių nešiojimas, čiulptuko čiulpimas ir kiti, praeina savaime, augant, vystantis smegenims ir sugebant priimti ir įsisavinti tinkamas elgesio bei socialines normas.
  

Tad atsakymas, ar maistas gali būti žaislas, vienareikšmiškai yra, kad ne tik gali, bet ir turėtų būti! Tad skanių ir pojučiais turtingų žaidimų jūsų mažiesiems! O jeigu baugina po tokių žaidimų namuose kylanti netvarka, visada esate laukiami mūsų studijos smagiuosiuose lavinamuosiuose užsiėmimuose Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje!

Visos straipsnyje naudojamos nuotraukos yra KURIA VAIKAI nuosavybė.