Kodėl vaikas peržengia ribas? Kaip jam ir sau padėti?

(Photo: STUDIO GRAND OUEST/Shutterstock)

Praėjusią savaitę pasidalintas straipsnis „Pykčio priepuoliai ir kiti 1,5 – 5 m. amžiaus iššūkiai.“, sulaukė didelio jūsų susidomėjimo bei atgarsių, jog buvo labai naudingas ir taiklus, jame kalbėjau apie tai, kodėl vaikai vienaip ar kitaip elgiasi ištikti pykčio, liūdesio ir kitų emocijų + įvardijau būdus, kaip tas jau įsiplieskusias įsiūčio bangas greičiau ir naudingiau išgyventi bei „užgesinti“. Tačiau „vaikų pykčio“ tema labai plati, todėl norėtųsi  ją pratęsti papildant dar vienu aspektu – emocijų pliūpsnio prevencija arba tiesiog panagrinėti, tikrąsias isterijų priežastis bei kaip galima joms užbėgti už akių, jų išvengti ar bent jau sumažinti pasikartojimų skaičių. Tad noriu pasidalnti dar vienu savo straipsniu, anksčiau publikuotu www.kuriavaikai.lt (dabar wwwLeFelemy.lt). Nes juk net ir geriausiai susitvardantys bei mokantys pozityviai savo vaiko emocijas priimti bei padėti jas išgyventi tėvai, tikrai neatsisakytų galimybės į šiuos išbandymus patekti kaip įmanoma rečiau!

Taigi, kodėl mūsų mažieji bando peržengti jiems nustatytas ribas, nors jau šimtąjį kartą jiems buvo kartota, kad negalima? Kodėl pyktis ir įsiūtis atsiranda tarsi iš niekur, „lygioje vietoje“?

– Padėkite, negaliu funkcionuoti: esu pavargęs ir alkanas!
Maži vaikai dar neturi savireguliacijos mechanizmų ne tik emociniu lygmeniu, bet ir tam tikru fiziniu – jie negali iš anksto nujausti, kad jau alksta, ar, kad jau netrukus norės miego. Maža to, kad negali nuspėti, kada tai bus, gana dažnai jie nesupranta, jog tai jau atsitiko – jie jaučia, kad su jais kažkas darosi, bet įvardinti, jog tai alkis ar nuovargis, dar nemoka. Ir visai nesvarbu, kad prieš 20 minučių jam siūlytas užkandis ir jis atsisakė – vaikai nemoka numatyti į priekį, o, kad per 20 minučių galėjo galutinai išalkti yra visiškai normalu. Tėvai jau nuo pat ankstyvosios vaiko kūdikystės įpranta matyti tam tikrus ženklus, rodančius, kad vaikas darosi alkanas ar nori miego. Kol vaikas dar kūdikis, tai ganėtinai lengva, bet jam šiek tiek ūgtelėjus, ženklai ne visada būna ryškus, lengvai pastebimi ar logiški – vietoje įprasto žiovulio ar akių trynimo, vaikas gali nei iš šio, nei iš to trinktelti kitam vaikui, kristi ant žemės, klykti ir pan. Pvz., gerai atsimenu keletą atvejų, kai mano tuomet dar dvimetė dukra gražiai žaidusi su vienmečiu pusbroliu, staiga imdavo pešti už jo vešlių garbanų. Vos atitraukus nuo jo, nutaikydavo minutę, ir vėl puldavo plėšti. Jokios kalbos, empatiški aiškinimai nepadėjo ir kai nebežinojau, kaip spręsti susidariusią situaciją, paklausiau, gal norėtų valgyti. Mano nuostabai, ji valgė daug ir godžiai (nors prieš pusvalandį nenorėjo nieko), o pavalgiusi vėl draugiškai ir ramiai žaidė su pusbroliu. Todėl jei numanote, kad vaiko pykčio priepuolis gali būti susijęs su alkiu ar nuovargiu, nebandykite jo malšinti kitais būdais – iš alkano ir pavargusio vaiko negalima reikalauti adekvačių veiksmų, ramaus išklausymo, kad teks palaukti ir pan. – jam dabar padėti gali tik maistas ir miegas. Didelė dali isterijų prekybos centruose vaikus ištinka būtent dėl šios priežasties, nes juose labai daug dirgiklių, kurie pavargusio ar alkano vaiko pojūčius paaštrina kelis kartus.

– Prašyčiau aiškumo!
Vaikai dažnai peržengia ribas, nes negauna tikslių, konkrečių ir galutinių atsakymų į savo klausimus, kaip į tam tikras situacijas bus reaguojama skirtingais atvejais. Vaikas galvoja maždaug taip:
– „Vakar buvo pirmadienis ir buvo negalima, bet gal galima antradieniais? O kažin kaip savaitgaliais? O jeigu labai stipriai verksiu? O jei verksiu dar stipriau ir krisiu ant žemės, gal tada bus galima? O jeigu pabandysiu 125 kartus, gal 126 jau bus galima?“

Bandydami ribas įvairiose situacijose mažyliai tiesiog atlieka savo darbą – pažindinasi ir mokosi apie mūsų lyderystę bei mūsų meilę jiems, vis bando patikrinti, ar juos augina „įgalūs“ suaugusieji, t.y. ar jis gali jaustis su jais visiškai saugus. O mes, savo ruožtu, atliekame savo darbą – kantriai ir švelniai, su empatija jiems tą lyderystę ir meilę rodome, užtikriname saugumą nuosekliai laikydamiesi užbrėžtų ribų. Taip, tai labai sunku, bet mūsų nuoseklumas yra pats aiškiausias orientyras vaikui – vieniems vaikams užtenka kelių pabandymų, kitiems gana keliolikos, ir ypatingos ištvermės bei kantrybės reikia tiems tėvams, kurių vaikams nepakanka ir keliasdešimt. Tačiau blogiausia, ką galite padaryti dėl savo pačių neramybės – po to keliasdešimto karto nusileisti, leisti peržengti ribą, o kitą kartą vėl neleisti – galbūt kaip tik to vieno karto ir pritrūko, kad vaikas būtų įsitikinęs ribos aiškumu ir neperžengiamumu bei ramiai su tuo susitaikęs, o dabar jis žino, kad riba labai psistengus peržengiama, tik reikia daug kartų bandyti. Be to, jam kyla pagrįstas nesaugumo jausmas, nes jis nebėra tikras, kad jo suaugę tėvai yra pajėgūs nuspręsti ir tvirtai žino, kurios ribos yra išties būtinos. O jei visgi kažkokios ribos yra taikomos su išimtimis, tos išimtys vaikui turi būti labai aiškios, pvz., kartais būna, jog mūsų dukra nenori vakare valytis dantų, tad esame sudarę taisyklę, kad vieną vakarą per savaitę ji gali jų nesivalyti – ir nors ji dar pilnai nesuvokia visų 7 savaitės dienų, bet ji visiškai pasitiki mumis – jei pasakome, kad šią savaitę tu jau kartą nesivalei, todėl daugiau negali, ji tam neprieštarauja ir dar vienos išimties nereikalauja. Tačiau prieštaravimų būdavo, kol šios taisyklės nebūdavo – pajautusi, jog ir ji turi pasirinkimo laisvę, šią dantų valymo būtinumo ribą priėmė daug lengviau, ir, tiesą pasakius, to išimtinio vakaro, kai gali nesivalyti, pareikalauja labai retai, gal tik kokį kartą per mėnesį ar dar rečiau.

– „Blogiuko“ etiketė!
Kalbant apie vaiko elgesį, net ne su juo pačiu, o kitais žmonėmis (sutuoktiniu, močiute ir pan.) derėtų vengti „užklijuoti“ tą elgesį kaip jūsų vaiko apibūdinimą ar būdo bruožą. Pasakojant, kokia pikta yra dukra, nes šiandien kelis kartus trinktelėjo savo mažajam broliukui, sukuriamas stimulas pikta būti ir toliau. Pirma dėl to, jog jei jau aš „piktas“, vadinasi ir elgsiuosi atitinkamai, kaip dera piktam vaikui. Antra, dėl to, jog šis piktas elgesys susilaukė daug reakcijų ir kalbų, dėl būtent tokio elgesio apie vaiką yra kalbama, vadinasi, jis tapo dėmesio centru. Pastaruoju variantu vaikas naudojasi ne tik tada, kai kažką svarbaus nori parodyti ir pasakyti, bet nesulaukia dėmesio (pavyzdžiui, kviečia mamą pažiūrėti pastatyto lego bokšto, bet ji vis sako „tuoj, kai tik suplausiu indus“, tačiau pastūmus ir pargriovus sesutę ir jai pravirkus, mama atbėgs iškart), bet ir tada, kai dėmesio iš tėvų apskritai gauna labai mažai. Tokiu atveju, neigiamas dėmesys yra geriau nei jokio dėmesio, todėl vaikas išmoksta būdų, kaip jį nuolat gauti. Taigi, prevencija tam yra tik viena – kuo daugiau (pagal turimas galimybes, žinoma) kokybiško laiko ir dėmesio išskirtinai vaikui – be telefono, be kompiuterio ir be kitų reikalų sprendimo – tuo metu būnant tik su vaiku. Jei šeimoje auga du ar daugiau vaikų, būtina kartas nuo karto atrasti laiko kiekvienam iš tėvų pabūti su kiekvienu iš vaikų atskirai.

– Nelyginkite manęs su kitais!
Turbūt nerasime tėvų, kurie emocijų įkarštyje bent kartą nebūtų savo vaikui pasakę tokių frazių kaip: „visi vaikai kaip vaikai, o tu…“, „aš tavo metų tai…, o tu…“, „pažiūrėk, kaip Mildutė klauso mamos, o tu…“. Mums tai normalu, nes iš savo tėvų tai girdėdavome nuolat. Tačiau ką iš tikro vaikui duoda tokie iš pažiūros visai nekalti palyginimai? Ogi visą puokštę kompleksų bei neigiamų, traumuojančių emocijų: pyktį, pagiežą ant tų, su kuriais lyginama, meilės stoką arba meilę su išskaičiavimais iš tėvų, nepasitikėjimą savimi, sumenkintą savivertę, galiausiai norą maištauti ir dar labiau neatitikti tėvų trokštamo elgesio. Kad suprasti, kaip vaikai jaučiasi lyginami su kitais, galima įsivaizduoti, jog einate gatve su sutuoktiniu, o jis pamatęs praeinant kitą moterį pradeda visaip ją girti ir žavėtis jos išvaizda, figūra ir visais privalumais, sakydamas, jog ji atrodo daug geriau, gražiau, seksualiau nei jūs, nors esate ir vieno amžiaus… Taigi, kad vaikui nesikauptų palyginimų nuoskaudos ir vėliau neprasiveržtų nevaldomu pykčiu, vengti lyginimo – tiesiog išsakykite, ką matėte, pajutote, kas nepatiko vaiko elgesyje, nenurodant, jog kažkas kitas elgėsi kitaip, jums priimtiniau. Dar vienas aspektas – dažnai tėvai, iš tiesų norėdami tik gero, padrąsinti ir tuo pačiu sutvirtinti savo autoritetą, mėgsta vaikams pasakyti, ką jie tokio amžiaus darė ir kaip elgėsi tokioje pačioje situacijoje. Tai labai puikus būdas pakelti vaiko savivertę ir duoti gaires konkrečiam elgesiui, tačiau tik tokiu atveju, jei tėvai dirbtinai savęs neišaukština ir nepasakoja, kad jie viską darė tobulai (nebijojo, nesimušė, klausė ir t.t.), nes vaikui tai duos jau aukščiau minėtą priešingą palyginamąjį efektą. Priešingai, net jei iš tiesų tėtis ar mama buvo tobulas, patogus vaikas, tam, kad suteikti savam vaikui drąsos ir pasitikėjimo, bei tikėjimo, kad jis gali elgtis ir kitaip, galima kūrybiškai savo vaikystės istoriją „pakoreguoti“ taip, kad vaikas joje pamatytų save ir galimą sprendimų variantą. Šis būdas labai veiksmingas buvo mano krikšto sūnui, kai jis pradėjo lankyti pirmąją klasę ir visi nauji dalykai ji labai baugino – tai įvairiose situacijose jam tai tėtis, tai mama, tai mes, krikšto tėvai, pasakodavome, kad ir mums taip buvo pirmoje klasėje, kad ir mes to ir ano bijojome ir kaip tas problemas sprendėme. Jis klausydavo net išpūtęs akis ir negalėdavo patikėti, kad ir mums galėjo taip būti, bet tuo pačiu jo veide atsirasdavo šypsena ir bei pasitikėjimas savimi.

– Gėda pelėda!
Gėda yra jausmas, su kuriuo ne gimstame, bet kurį įgyjame, deja, dažnai gerokai per anksti. Sveikas gėdos jausmas yra reikalingas tada, kai žmogaus smegenys pajėgios suvokti savo veiksmų pasekmes ir rezultatus, ir šis jausmas jam padeda tai įvertinti ir to nekartoti. Ir kai vaiko smegenys pakankamai brandžios, jis matė jūsų pavyzdį iš jūsų gyvenimo būdo, tuomet sveikas gėdos jausmas dėl netinkamo elgesio padarinių jam ateina savaime, tam nereikalingas papildomas gėdintojas – Jūs ar kitas artimas žmogus. Tuo tarpu, mes visai bereikalingai labai dažnai skubame gėdinti dar visai mažus – „elgiesi kaip leliukas“, „ar tu visai kvailas?“, „dabar iš tavęs juoksis“, „ir iš kur tu toks atsiradai…“, „koks tu nerangus“ ir panašūs, atrodytų, visai nekalti pasakymai iš tiesų yra vaiko gėdijimas ir visai ne dėl jo paties (nors jis supranta būtent taip), o dėl jo emocijų, elgesio, dėl jo poreikių, dėl jo norų. Dar ankstyvoje vaikystėje dėl jų pradėtas gėdinti vaikas užsidaro, užslopina emocijas, liaujasi bandyti naujus dalykus, kad tik liktų nepastebėtas, kad niekas nevertintų ir negėdintų, o galiausiai dėl patirtų iš gėdos išgyvenimų formuojasi keršto jausmas, dar vėliau galima netgi depresija ar valgymo sutrikimai. Vaiko gėdijimas, ar tai tebūtų tarsi nekaltas „ar tu išvis ką nors supranti?!“ ar akivaizdus „Kas tu per nevykėlis?!“ nieko nemoko, nes vaikui nepasako, kaip teisingai reiktų elgtis, o tiesiog įvertina jo elgesį kaip jį. Viskas, ką tuo metu vaikas supranta, kad reikia elgtis taip, kad jums neužkliūtų ir visada įtiktų, o tai tiesiausias kelias į nuobodų ir vidutinišką vaiko, o vėliau ir suaugusiojo gyvenimą. Todėl vietoj gėdinimo tiesiog kalbėkitės ir išklausykite – be vertinimų, be įžeidimų, be lyginimo. Aiškinkite, koks elgesys yra nederamas, o ne koks pats vaikas neturėtų būtų: užuot sugėdinę „Koks tu begėdis, kas taip kalba su močiute!“, pirmiausia pabandykite suprasti ir išklausyti: „Man buvo labai skaudu, kai tu taip grubiai kalbėjai su močiute. Suprantu, kad tau šiandien buvo sunki diena, bet močiutė dėl to nekalta, ji tave myli ir tenorėjo padėti. Gal norėtum pasikalbėti apie tai, kas tave taip supykdė, kad išsiliejai ant močiutės?“

– Nelaimingas viduje!
Galbūt ne visi tėvai, tačiau tikrai daugelis prisimintų atvejų, kai jų vaikas būdamas absoliučiai laimingas, staiga, tarsi specialiai norėdamas sugadinti laimingą akimirką, ima ir iš niekur iškelia pykčio sceną, suranda, kas vis tiek toje situacijoje yra blogai, kodėl nereikėtų ją džiaugtis ir pan. Ir išties, tas žodis „specialiai“ čia yra ne be reikalo – amerikiečių psichiatrai, sutuoktiniai M. ir W. Pieper‘iai daugybę metų dirbantys su vaikais ir šeimomis, yra aprašę tokį reiškinį kaip vidinis nelaimingumas, kuris vaikuose atsiranda iš besąlyginės meilės tėvams ir besąlyginio tikėjimo jais. Kitaip tariant, vaikas nuo pat pirmosios gyvenimo dienos nepajudinamai tiki savo tėvų meile jiems ir neginčijamai tiki, kad viskas, ką tėvai dėl jų daro ir kaip su jais elgiasi, yra geriausia, ką jie gali gauti ir ko yra verti. Todėl jei tėvai ant vaikų šaukia, naudoja psichologinį ar fizinį smurtą, vaikas šventai tiki, kad jie tai daro iš meilės ir vaikas būtent tokios meilės ir tėra vertas. Todėl tomis akimirkomis, kai vaikas jaučiasi tobulai gerai, vidinis nelaimingumas jam tarsi primena, kad tokios geros emocijos ir tobulos laimės jis nėra vertas, todėl situaciją žūtbūt reikia „apgadinti“ iki tokios, kokios jis yra vertas. Todėl jeigu kada nors savo vaiko elgesyje atpažinsite panašių bruožų, prisiminkite apie vidinį nelaimingumą, kuri, deja, bet jis yra gavęs iš jūsų, ir neskubėkite vaiko teisti ar bausti – jis taip elgiasi, tam tikra prasme, norėdamas nubausti ne jus, o save. Apie šį reiškinį įvairiose situacijose bei pozityvų vaikų auklėjimą M. ir W. Pieper‘iai yra parašę fantastiškai puikią knygą „Išmintinga meilė: jautrumu paremta drausmės alternatyva, padėsianti jums tapti geresniais tėvais, o jūsų vaikams užaugti visaverčiais žmonėmis“, kurią rekomenduočiau perskaityti bet kurio amžiaus vaikų turintiems tėvams, nes knyga apima laikotarpį nuo kūdikystės iki vėlyvosios paauglystės ir yra nepaprastai vertinga moksliškai pagrįstomis įžvalgomis bei praktiniais pavyzdžiais.

– Nesuprantu meilės kalbos!
Dažnas tėvas mėgsta guostis, kad dėl vaiko daro viską, aukojasi, bet jis vis tiek elgiasi netinkamai, yra nesukalbamas ir neklauso. Ir jeigu jūs jam savo pavyzdžiu rodote tinkamą elgesį, su juo bendraujate kaip su pilnaverčiu žmogumi, gerbiate jį kaip savarankišką asmenybę, tuomet galbūt jūs tiesiog su juo kalbatės jam nesuprantama kalba. Ne, mintyje turiu ne lietuvių ar užsienio kalbą, o vaiko meilės kalbą. Filosofijos mokslų daktaras G. Chapman’as, parašęs knyga „Penkios vaikų meilės kalbos“ teigia, jog kiekvienas vaikas viduje turi emocijų rezervuarą ir tik jam esant visiškai pilnam, vaikas gali visaverčiai funkcionuoti ir pažinti pasaulį, bet bėda ta, kad šis indas be galo greitai ištuštėja, jei vaikui trūksta besąlyginės meilės. Kai vaikui jos trūksta, jis nesijaučia mylimas, nors jūs jį iš tiesų ir mylite. Tad kaip padaryti, jog tos besąlyginės meilės tame rezervuare niekad nepritrūktų? G. Chapman‘as teigia, jog reikia suprasti, kurią meilės kalbą jūsų vaikas supranta geriausiai ir ta kalba su juo kalbėtis dažniausiai, nes priešingu atveju visos jūsų pastangos eina veltui – tai tas pats, kas mokant tik lietuvių kalbą norėti pilnavertiškai bendrauti su asmeniniu, kuris moka tik japoniškai. Šios kalbos yra 5 ir labai paprastos (fizinis prisilietimas, padrąsinimo žodžiai, kartu leidžiamas laikas, dovanos, paslaugos), tačiau, kaip atpažinti, kuri yra jūsų vaiko ir kaip kiekviena iš jų kalbėti, labai paprastai aprašyta knygoje „Penkios vaikų meilės kalbos“, kurią vėlgi tikrai nuoširdžiai rekomenduočiau bet kurio amžiaus vaikų tėvams kaip iš tiesų svarų palengvinimą bendraujant su vaiku.

– Giminės ir šeimos istorija.
Kaip daugybę metų jau niekam nekelia abejonių genetinis paveldimumas, taip vis dažniau viso pasaulio psichologai ir psichiatrai ima kalbėti bei įrodinėja ir psichikos paveldimumą, t.y. per šeimos ir giminės liniją iš kartos į kartą perduodamus išgyvenimus. Jei praeityje giminėje būta stiprių išgyvenimų, jei kuris nors, priklausantis šiai giminės sistemai asmuo yra atstumiamas, atskiriamas arba užmirštamas (pvz., anksti miręs žmogus, negimęs kūdikis arba nesantuokinis vaikas), tuomet sistemoje atsiranda spraga, kuri pasireiškia kurio nors šeimos nario apsunkintomis būsenomis, įvairiomis ligomis arba  negatyviais jausmais, o vaikai, kaip imliausi aplink esančioms emocijoms, jas perima, jaučia, bet nesupranta iš kur jos ir kaip su jomis tvarkytis (pavyzdžiui, vaikas nuo pat gimimo tiesiog paniškai bijo vandens, nors niekada nebuvo juo išgąsdintas ir niekas šeimoje nebijo, o sisteminio išdėstymo terapijos metu paaiškėja, jog vaiko prosenelis nuskendo ir ši vandens baimė atėjo iš ten). Dažnai tokie vaikai tėvų ir aplinkinių įvardijami kaip neramūs, hiperaktyvūs, pikti, nedrausmingi, išsiblaškę ir pan., tačiau pasidomėjus šeimos ir giminės istorija bei atlikus šeimos konsteliaciją paaiškėja, jog vaikas tiesiog nešiojasi ir išgyvena ne savo emocijas ir tam tikra prasme dalį ne savo gyvenimo. Šios šeimos ir giminės problemos aiškiausiai pasimato ir atsiskleidžia psichiatrams taikant sisteminio dėstymo (šeimos konsteliacijos) metodą, kurio pradininkas yra žymus vokiečių psichoterapeutas Bertas Hellingeris. Šiame metode jis panaudojo patirtį ir technikas iš hipnoterapijos, psichodramos, geštalterapijos, sisteminės terapijos, psichoanalizės ir sukūrė savitą ir naują metodą. Jeigu nujaučiate, kad jūsų vaiką išties gali veikti tolima šeimos ir giminės istorija, naudinga būtų pasidomėti šiuo unikaliu, bet labai plačiai psichoterapijoje taikomu ir išties veiksmingu metodu atskleisti bei išspręsti ilgus metus šeimą varginančius klausimus.

Taigi, vaikų pykčio ir kitų emocijų priepuolius gali iššaukti daugybė priežasčių – vienos jų lengvai ir paprastai paaiškinamos bei išsprendžiamos, kitos gali būti sudėtingesnės ir pareikalauti daugiau jėgų ar netgi tam tikrų sričių specialistų įsikišimo. Tačiau jau vien dėl to, kad apie jas žinome, esame vienu žingsniu arčiau jų išvengimo ir prevencijos.

Linkėjimai,
Dovilė

4 komentarai - Kodėl vaikas peržengia ribas? Kaip jam ir sau padėti?

Atsakykite