Laisvas žaidimas - laiko švaistymas ar tikrasis vaiko ugdymas?

„Laisvas žmogus nė vieno mokslo neturi mokytis vergiškai (...), prievarta sielai įkaltos žinios yra netvirtos. Geriausias būdas mokytis yra žaidimas“ (Platonas, „Valstybė“). Nors žaidimų būtinybe ir nauda neabejota jau gilioje senovėje, o vėliau daugybė mokslinių tyrimų tai patvirtino, šiuolaikinės visuomenės tempai, iššūkiai, standartai ir siekiamybės žaidimą nepelnytai nustūmė prie nereikšmingų ir laiką švaistančių užsiėmimų. Tai lėmė, jog tėvai, trokšdami vaikams sėkmingos ateities, perdėtą dėmesį telkia ir daugybę pastangų bei laiko deda į ankstyvą mokymą ir ugdymą, užuot leidę jiems pilnu tempu patirti tikrąją žaismingą vaikystę. Ir viso to paradoksas tame, kad ne primestinai, iš iš anksto paruoštų užduotėlių, o kaip tik laisvai žaidžiant mažametis išmoksta daugiausiai – įgūdžiai, patirtys ir nauji pojūčiai geriausiai įsimenami, įsisąmoninami ir įtvirtinami, kai žaidžiama, tyrinėjama ir atrandama su malonumu, savo tempu bei savo noru ir pačiam inicijuojant.

Laisvas žaidimas: kas jis ir kuo naudingas vaiko lavinimui

Žaidimo sąvoką šiuo metu tenka girdėti labai dažnai: ją vartoja tiek įvairios ugdymo įstaigos, pristatydamos savo ugdymo programų ypatumus, tiek patys tėvai, kalbėdami apie vaikų lavinimą ir ugdymą užduotimis, tačiau žaismingu būdu. Tačiau tikrasis žaidimas nėra nė viena, nė kita – tikrasis žaidimas ir tikrosios jo naudos bei vertės atspindimos būtent išskirtinai laisvo žaidimo konceptu. O tai reiškia, kad laisvu žaidimu gali būti vadinama tik tokia vaiko veikla, kuri neturi iš anksto numatyto rezultato, neturi vertinimo, vaikui yra maloni, džiuginanti, jo paties inicijuota bei gali būti pradėta ir baigta paties vaiko apsisprendimu. Būtent toks žaidimas gali vadintis laisvu ir tik toks žaidimas vienu ir tuo pačiu metu apima begalės vaiko savybių bei kompetencijų ugdymą jam pačiam to nė nesuprantant ir savo noru. Taigi, ką toks laisvas žaidimas lavina? Ogi visą spektrą būtinų dvidešimt pirmojo amžiaus piliečio savybių ir kompetencijų: kūrybingumą, vaizduotę, sprendimų priėmimą, loginį ir kritinį mąstymą, problemų sprendimą, savarankiškumą, pasitikėjimą savimi ir kitais, kognityvinius, socialinius, lingvistinius, komandinio darbo ir diplomatijos įgūdžius, emocinį intelektą ir svarbiausia, mažina stresą bei suteikia vaikams galimybę kontroliuoti situacijas, taip visam gyvenimui suformuojant suvokimą, kad tai jis gali valdyti gyvenimo aplinkybes, o ne turi būti priklausomas nuo jų.

Pastarosios savybės - suvokimo ir gebėjimo valdyti aplinkybes - trūkumas, pasak laisvo žaidimo guru, psichologijos profesoriaus Peterio Grėjaus, kuris daug dešimtmečių paskyręs laisvo žaidimo tyrinėjimams,  yra būtent tas esminis aspektas, kodėl daugiau akademiškai ugdyti ir mažiau laisvai žaidę vaikai, suaugę yra daug labiau linkę sirgti depresija, linkę į suicidines mintis, agresiją, negeba užmegzti ilgalaikių tvarių santykių ir yra nelaimingi.  Maža to, moksliniai tyrimai patvirtino, kad  laisvo žaidimo trūkumas gali turėti įtakos tokių sutrikimų kaip hyperaktyvumas bei dėmesio sutrikimo sindromas atsiradimui ar paūmėjimui. Be to, laisvo žaidimo metu patiriamos būsenos skatina gamintis ir išsiskirti dopaminui, seratoninui (laimės hormonams), todėl vėlgi, moksliškai patvirtinta, daug laisvai žaidžiantys vaikai yra laimingesni už tuos, kurie šio gyvybiškai svarbaus jiems dalyko stokoja. Ir galiausiai, vaikui, turinčiam visas šias būtinąsias kompetencijas ir savybes, įsisavinti akademinius dalykus tampa daug lengviau, paprasčiau ir jis, atėjus laikui ir susikūrus reikiamoms neuronų jungtims, tą padaro daug greičiau ir tikslingiau. Tad akivaizdu, kad dar Platono suvokta žaidimo būtinybė šiais laikais yra dar kur kas svarbesnė, tačiau yra nepelnytai nuvertinta ankstyvojo akademinio ugdymo perspektyvoje.

Laisvas žaidimas ir akademinis mokymas per žaidimą – kodėl jie tokie skirtingi?

Taigi, kaip jau minėta anksčiau, pagal mokslininkų išskiriamas laisvą žaidimą charakterizuojančias savybes, įvairios vaikams tėvų ar pedagogų parengtos užduotėlės, kad ir pateikiamos žaidimo forma, tačiau turinčios konkretų tikslą/rezultatą/lūkesčius ir tikslingai mokančios tam tikrų akademinių dalykų (raidžių, spalvų, geoemetrinių formų, automobilių pavadinimų ir t.t.) iš tikrųjų nėra žaidimas, todėl ir jas atliekant su pačiais mažiausiais nederėtų manipuliuoti žaidimo terminu – vadinkime viską tikraisiais vardais, ir jei tai yra mokymas, taip jį ir pavadinkime, kad ilgainiui nesukeltume vaikui neigiamų asociacijų žodžiui žaidimas. Kodėl neigiamų? Todėl kad ir koks smalsus bebūtų vaikas, pirmajame septynmetyje jis turi nepažabotą smalsumą bei instinktą žaisti ir per žaidimą įvairiausių dalykų mokytis pats, tuo tarpu kažkieno  parengtos akademinės užduotys, turinčios mūsų nustatytą tikslą ir rezultatą (mėlynas kaladėles surušuok su mėlynais daiktais, dvi mašinėles padėk kur du taškai, tris – kur trys ir t.t.) sveikam ir smalsiam mažyliui įdomios ir nedemotyvuojančios gali būti tik labai trumpą laiką. Todėl jei jas vadinsime žaidimu, ilgainiui vaikas, nenorėdamas atlikinėti nuobodžių, kūrybingumą ir vaizduotę slopinančių užduočių, vengs ir bet kokio kito, net ir laisvo žaidimo. Duoti ar neduoti metinukui ar dvimečiui specialių parengtų užduotėlių – jau tik tėvelių pasirinkimas, tačiau norėtųsi paminėti, kad sukurdami sąlygas ir aplinkybes vaikui laisvai pažaisti, mes vienu metu laviname visą spektrą aukščiau minėtų savybių, tuo tarpu kad ir žaismingai, bet pateikdami konkrečių veiksmų reikalaujančių ir dažniausiai vieną atsakymą teturinčią užduočių (jei reikia surušiuoti pagal spalvas, tai jokio kito varianto nėra, tik surušiuoti pagal atitinkamą spalvą) mes laviname tik tą konkretų akademinį dalyką, loginį mąstymą ir dėmesio sutelkimą, tuo pačiu sukurdami realią grėsmę užslopinti kūrybingumą, demotyvuoti bei išugdyti baimę bandyti, nes jau taip anksti vaikas susiduria su klaidos aspektu, todėl atsiranda baimė bandyti, nes galima suklysti. Todėl, jei vis dėl to tų užduotėlių norisi, o ir vaikas jas su pasimėgavimu atlieka, žinoma, duokite, tačiau nuoširdi rekomendacija išlaikyti sveiką proporciją ir laiko laisviems žaidimams palikti kur kas daugiau nei užduotėlėms.

Tiesa tai, kad ugdydami akademinius gebėjimus, norimą konkretų rezultatą apčiuopiamai pamatysime išties greit – nereikia mažyliui būti genialių sugebėjimų, kad po dažno tos pačios užduoties pakartojimo jis greitai išmoktų atlikti ko prašomas (užteks kelių kartų parodyti, kad mėlyni kamuoliukai dedami prie mėlynų ar pakartoti, koks ženklas atitinką konkrečią automobilio markę ir t.t. ir mažylis netrukus tai įsimins ir jums pademonstruos), tačiau mokslininkų įrodyta, kad tokios ankstyvoje vaikystėje išmokytos žinios neturi ilgalaikės perspektyvos – pirmoje-trečioje klasėje tokių vaikų žinios susilygina su ankstyvoje vaikystėje specialiai nemokytais vaikais, o labai dažnai pastarieji juos ir pralenkia. Tuo tarpu vaikai, įvairiausias kompetencijas įgiję laisvame žaidime, taip greit rezultatų gal ir nedemonstruoja, bet jo metu įgyti gebėjimai ir kompetencijos yra ne tik įvairiapusiškesnės, vertingesnės ir naudingesnės, įgyjamos tolygiai ir empiriškai, todėl  išlieka visam gyvenimui.

Kaip žaidžiama laisvo žaidimo metu?

Laisvo žaidimo nereikėtų suprasti labai siaurai vien kaip kažkokio žaidimo – jei jis apibrėžiamas išankstinio rezultato neturinčia, nevertinama, džiuginančia, paties vaiko inicijuota veikla, tai vadinasi jam gali būti priskiriamas ir įvairūs susigalvoti žaidimai su žaislais ir įvairiomis priemonėmis, ir piešimas, ir kūrybinės veiklos, ir šokinėjimas balose, ir drugelių pievoje tyrinėjimas, ir gėlių puokščių rinkimas, ir knygelės skaitymas, ir pasakos kūrimas – į šią savoką telpa išties daug ir labai įvairių veiklų bei užsiėmimų. Vienas veiklas galite pasufleruoti jūs (na, pavyzdžiui paduoti manų kruopų dėžę su joje pridėtais indeliais ar mažais sunkvežimiukais) ir leisti vaikui pačiam jas išplėtoti, kitos gali iš nuobodulio spontaniškai gimti pačiam vaikui, todėl labai svarbu, kad tam nuoboduliui tai pat sukurtumėte terpę. Pavyzdžiui, mes savo studijos užsiėmimuose „pasufleruojame“ temą kiekviename užsiėmime pateikdami tam tikras priemones veiklai, kurią išrutulioja ir tas priemones kiekvienas panaudoja taip, kaip sugalvoja pats. Taip pat sąmoningai užsiėmimo metu nebūna daugiau nei dviejų veiklų – tam, kad atsirastų vietos nuoboduliui ir galėtų įsijungti vaizduotė bei už kūrybingumą atsakingas smegenų pusrutulis. Jei užuot leidę patiems susigalvoti, kuo užsiimti ir kaip išplėtoti žaidimą, nuolat juos užimsime, linksminsime ir siūlysime naujas veiklas, užduotis ir žaidimus - auginsime ne kūrėjus, o viskuo besibodinčius ir viskuo persisotinusius bei nusivylusius vartotojus. Tad leiskime jiems žaisti – nepaverskime šios būtinybės privilegija, nes užtektinai laiko paroje tikram laisvam žaidimui ir galimybei iš jo pasiimti maksimalios naudos visam gyvenimui, vaikai turi labai ribotą laiką – tik pirmąjų savo septymetį.

Žaismingai nusteikusi Dovilė

Visos straipsnyje naudojamos "Kuria vaikai" archyvo nuotraukos bei tekstas, kurio autorė yra Dovilė Preimontė, yra "Kuria vaikai"  nuosavybė.

1 komentaras - Laisvas žaidimas - laiko švaistymas ar tikrasis vaiko ugdymas?

Atsakykite