6 priežastys, kodėl vaikai mūsų neklauso ir kaip tai pakeisti?

“Mano vaikas manęs negirdi” arba “mano vaikas manes visiškai neklauso” tikriausiai yra dažniausi girdimi skundai iš tėvų lūpų. Pabandykime apžvelgti 6 pagrindines priežastis, kodėl taip yra ir ką reikėtų daryti, kad tas priežastis panaikintume ir gautume norimą rezultatą – mus girdinčius ir savo noru mūsų klausančius vaikus!

1)     Susilpnėjęs vaiko ir tėvų ryšys

Ryšį su vaiku kurti derėtų pradėti nuo pat jo gimimo: visai mažam kūdikėliui tai reiškia šimtaprocentinį dėmesį, fizinį kontaktą (nešiojimą, supavimą, oda-oda kontaktą), saugumo suteikimą, nuolatinį kalbėjimąsį, lopšinių dainavimą ir t.t., o augant prisideda ir daugiau dalykų, tokių kaip žaidimas su vaiku, teisingas bei atjauta grįstas ribų nustatymas, pozityvi disciplina, o ne drausminimas bausmėmis, pastebėjimas ir pripažinimas, vaiko girdėjimas, o ne tik klausymas, jo jausmų ir emocijų priėmimas ir, žinoma, besąlyginė meilė.

Kad ir kaip gaila bebūtų, net ir labai stengiantis bei sukūrus tikrai tirtą ryšį, susilpnėti jis gali labai greitai ne tik dėl stiprių ir sukrečiančių išgyvenimų bei įvykių (tėvų skyrybos, fizinis smurtas, nuolatinis dėmesio neskyrimas ir t.t.) bet ir dėl mums, suaugusiems, atrodytų ne tokių reikšmingų dalykų: palikimas darželyje, negalėjimas pažiūrėti į vaiko nupieštą piešinį tada, kai jis to paprašė, naujo brolio/sesės atsiradimas šeimoje, sudrausminimas neišsiaiškinus elgesio priežasčių ir daugelis kasdienių dalykų, nutinkančių kiekvienuose namuose kiekvieną dieną! Štai kodėl labai svarbu ne tik nuolat atkreipti dėmesį į aukščiau išvardintus dalykus, bet ir nuolat stengtis palaikyti “ryšio bateriją” pilną ar artypilnę kitais būdais.

Vienas jų, visada pasiteisinantis ir vaikų priimamas, paprastas, nieko nekainuojantis ir visada suveikiantis 100 procentų, tai ryšį stiprinantys vaikų-tėvų žaidimai, kuriuose juokas, fizinis kontaktas ir nedalomas dėmesys vaikui daro tiesiog stebuklus ir jūsų ryšį nuolat puoselėja, augina, o reikalui esant – ir atkuria!

Vienas iš tokių žaidimų pavyzdžių, mums visiems puikiai žinomas “Pagalvių mūšis”, tačiau tam, kad jis būtų veiksmingas ryšio stiprinimui ir tam tikrų vaiko elgesio problemų sprendimui, jis turi būtinai turėti tokias sąlygas:

• Tėvai tampa visiški bejėgiai ir nerangūs: nuo menkiausio vaiko kapštelėjimo hiperbolizuotai griūti, kristi, nesugebėti atsikelti ir t.t. Taip vaikas tarsi apsikeičia su jumis galiomis ir nors žaidime gali perimti visišką kontrolę.
• Žaidimas turi sukelti labai daug tikro ir nuoširdaus juoko
• Žaidimo metu tėvai visą dėmesį sutelkia tik į vaiką ir į žaidimą (jokių telefonų, televizoriaus ir pan.)

Laimei, kad tokių žaidimų yra tikrai labai daug ir juos lengva pritaikyti įvairiausioms situacijoms bei problemų sprendimui (ne tik atkurti bei stiprinti ryšį, bet ir sukurti norą bendradarbiauti susitvarkant, siekiant sumažinti vaiko pyktį ir agresiją, atsikratyti melvaimo, keiksmažodžių, brolių/sesių konkuravimo, nenoro eiti miegoti ir kitų aktualių problemų).

Daug apie tai kalbame ir gausybę konkrečių žaidimų pavyzdžių įvairioms problemoms spręsti pristatome savo autoriniame seminare “Ryšį su vaiku stiprinantys žaidimai – kokie jie ir kaip jie padeda spręsti elgesio problemas?”, kuris vyks balandžio 15 dieną online arba galima įsigyti jo įrašą.

Plačiau apie seminarą " “Ryšį su vaiku stiprinantys žaidimai – kokie jie ir kaip jie padeda spręsti elgesio problemas?”

2)      Šaukimas ir rėkimas ant vaikų

Turbūt nerasime namų, kuriuose nebūtų pakeliamas balsas ant vaikų – taip darome tikėdamiesi, kad vaikai pagaliau mus išgirs, tačiau paradoksas tas, kad kuo garsiau ir dažniau ant vaikų šaukiame, tuo mažiau jie mus girdi ir nori paklusti. Priešingai, vaikas, ant kurio rėkiama, instinktyviai blokuoja iš rėkiančiojo ateinančią informaciją ir viskas, ką jis tuomet įsisąmonina, tai, kad rėkiantysis tiesiog nori dominuoti ir nugalėti, o ne perduoti aiškesnę žinutę.

Kuo daugiau rėkiame, tuo labiau silpnėja mūsų ir vaikų ryšys ir tuo daugiau mūsų prašymai šaukiant vaikams tampa atgrasūs, žeidžiantys ir skaudinantys. Moksliniai tyrimai jau rodo, kad  šaukimas ant vaikų savo poveikiu prilygsta fiziniam smurtui, tad tikrai akivaizdu, kad šaukimas neturi jokio pozityvaus poveikio ir jokiu būdu neprivers vaiko mūsų išgirsti.

Tad norėdami perduoti vaikui žinutę ir tikėdamiesi, kad jis mus išgirs, turime atsikratyti įpročio šaukti. Kaip tai padaryti kaip tik kalbėjome mūsų seminarų dalyvių jau pamėgtame trumpojo formato, vos 30 minučių teorinės ir paktinės dalies seminare “Kodėl mes šaukiame ant vaikų ir kaip susitvardyti?” kur kalbame apie šaukimo priežastis, pasėkmes bei konkrečius praktinius pavyzdžius, pratimus ir būdus, kurie padeda susitvardyti barnio metu bei prevenciją, kad stimulas šaukti atsirastų kuo rečiau.

Paskaityti plačiau apie seminarą bei įsigyti jo vaizdo įrašą galite čia:  Seminaras “Kodėl mes šaukiame ant vaikų ir kaip susitvardyti?”

3)      Netinkamai nubrėžtos ribos

Ribos vaikams – būtinos, tai tarsi meilės išraiška mūsų vaikui, kuria parodome, kad jis yra saugus ir toliau nubrėžtų ribų mes jam tikrai neleisime nueiti. Tačiau problema su ribomis nutinka tada, kai tų ribų nubrėžiame ryškiai per daug ir bereikalingų arba atvirkščiai – paliekame vaikui visišką veiksmų laisvę, nenubrėždami net būtinųjų. Tam, kad patys vaikai ir aplinkiniai būtų saugūs, yra būtina nubrėžti ribas, dėl kurių gali grėsti pavojus vaiko ar kitų žmonių gyvybei, sveikatai. Taip pat svarbu nuo mažens brėžti ribas, kurių dėka vaikas išmoksta socialinių santykių taisyklių.

Tad tokių ribų nėra labai daug, tačiau  jų nepaprastai padaugėja, kai imame jas brėžti ne dėl to, kad tai reikalinga vaikui ir aplinkiniams, o todėl, kad mums taip patogu ir kainuoja mažiau pastangų (mums daug paprasčiau pasakyti ropoti pradėjusiam mažyliui, kad negalima lįsti į jam lengvai pasiekiamą stalčių, nei tiesiog iš jo pašalinti jam pavojingus daiktus ir leisti tyrinėti tuos, kurie jam saugūs). Natūralu, kad vaikai riboms, o ypač perteklinėms, priešinasi ir visaip stengiasi jų išvengti ar peržengti. Šioje vietoje labai svarbu išlikti nuosekliems ir nepalaužiamiems, tačiau su atjauta ir supratingumu vaikui, o ne stengiantis parodyti, kas čia viršešnis. Teisingai ir tinkamai brėžiant ribas labai svarbi ir komunikacija, kuri neteistų, nevertintų, bet aiškiai perteiktų tikslią ir konkrečią žinutę.

Kaip tokią žinutę sukurti, kokie svarbiausi jos elementai, kaip pozityviai priimti vaiko pasipriešinimą brėžiamoms riboms ir išlikti tvirtiems, bet pagarbiems vaikui, kalbėsime trumpajame, vos 30 minučių teorinės ir praktinės dallies autoriniame  seminare “Vaikams reikia ribų: kiek, kokių ir kaip tinkamai jas nubrėžti”, kuris online vyks balandžio 13 dieną, taip pat bus galimybė įsigyti seminaro vaizdo įrašą. 

Plačiau apie seminarą bei registracija į jį:  Seminaras "Vaikams reikia ribų: kiek, kokių ir kaip tinkamai jas nubrėžti”

4)   Vaikų smegenų dalys, atsakingos už sprendimų priėmimą ir tinkamo elgesio pasirinkimą, dar tik vystosi

Mes labai norėtume, kad vos gimę vaikai gebėtų tinkamai reikšti emocijas bei elgtųsi taip, kaip jų prašome mes. Tačiau iki tol, kol pilnai išsivystys vaiko smegenų dalys, atsakingos už sprendimų priėmimą, už tai, kad atskirtų, kuris elgesys nederamas ir vietoje jo pasirinktų kitą ar užslopintų netinkamą elgesį, praeis dar nemažai metų, todėl mūsų lūkesčiai vaikų elgesiui turėtų būti adekvatūs jų amžiui.

Taip pat dėl šių priežasčių vaiko ir jūsų prioritetai yra skirtingi – jam tikrai nėra aišku ir juolabiau svarbu kas vakarą išsivalyti dantis ar nusiprausti, nes jie dar nesupranta šio veiksmo svarbos, tuo tarpu dar šiek tiek pažaisti ar suvalgyti dar vieną saldainį jiems yra kur kas svarbiau ir maloniau. Todėl svarbu žinoti, jog normalu, kad kažko prašant 1-6 metų vaiko, kas jam nepatinka ir ko jis nenori bei dar gerai nesupranta to svarbos, vietoje pritarimo ir išgirdimo, galite gauti natūralų jų pasipriešinimo aktą – pykčio priepuolį arba kitaip – isteriją. Todėl labai svarbu, norint, kad ateityje vaikas mus girdėtų, leisti jam žinoti, kad net tada, kai jam kyla isterija ir jis nesuvaldo savo emocijų, jis vistiek yra mylimas, priimamas ir su juo yra viskas gerai. Tinkamai priimdami ir padėdami išgyventi vaiko isteriją ne tik ugdysite vaiko emocinį intelektą, savivertę, bet kursite gerą tarpusavio ryšį, kas ateityje lems norą jus išgirsti ir atlikti, ko yra prašomas. Kaip pačiam nepratrūkti vaiko isterijos įkarštyje, kaip tinkamai reaguoti jam nukritus ant žemės viduryje parduotuvės ar klykiant išeinant iš žaidimo aikštelės, kaip padėti nusiraminti ir kokių veiksmų imtis, kad pykčio priepuolių būtų vis mažiau ir mažiau, kalbame trumpajame, vos 30 minučių teorinės ir praktinės dalies autoriniame  seminare “Isterijos –manipuliavimas tėvais ar normalus raidos etapas?”

Plačiau apie seminarą bei galimybę įsigyti jo vaizdo įrašą rasite čia: Seminaras "Isterijos –manipuliavimas tėvais ar normalus raidos etapas?”

5)      Mes irgi neklausome savo vaikų

Kai vaikai mūsų negirdi ir neklauso, greitai susierziname ir įnirštame, tačiau ar susimąstome, kiek kartų per dieną jų negirdime mes patys? Juk tikrai dažnai visa dieną praleidus atskirai, vakare irgi esame užsiėmę nepabaigtais darbais, namų ruoša, pokalbiais telefonu su draugais ar įsitraukę į socialinius tinklus, kai šalia jau ne pirmą ir ne antra kartą vaikas kažko klausė, prašė ateiti pažaisti ar rode darželyje nupieštą piešinį, tačiau vis išgirsdavo tik “tuoj”, “tuoj”, “tuoj”.

O kiek kartų yra buvę, kai vaiko paklausę, kaip jam sekėsi darželyje ar mokykloje, atsakymų nebelabai girdėjome, nes mintyse panirome į darbus ar kitas svarbias problemas? Kai tai darome patys, dažnai neužfiksuojame arba savo negirdėjimą mokame greitai pateisinti, o kai mūsų negirdi ir neklauso vaikas, iškart keliame balsą ir skundžiamės, koks jis negeras, neatsakingas ir nesuprantantis.

Tačiau tiesa tokia, kad vienintelis  tikras būdas ugdyti vaikus tinkamama elgesiui yra būti tokio elgesio gyvu pavyzdžiu. Jei mes nuoširdžiai domėsimės vaiku, ne tik jo klausysimės, bet ir tikrai girdėsime bei išgirsime jį, stiprinsime ryšį ir rodysime jam, koks jis mums svarbus ne tik žodžiais, bet ir elgesiu, vaikui nereikės mūsų klausyti ir mus išgirsti – jis to norės ir tą darys pats!

6)      Nes vaikus slegia nuolatinė kontrolė

Vaikai savo gyvenime praktiškai nieko nelemia – visą anktyvąją vaikystę jie praleidžia mūsų kontrolėje ir mūsų sprendimų padariniuose: jie negali nuspręsti, kada eis miegoti, negali nuspręsti, ar eis į darželį ar ne, negali nuspręsti, plausis dantis ar ne ir daugelio kitų dalykų. Žinoma, šiuos sprendimus mes darome už juos, nes tai yra būtina mūsų atsakomybė ir jie yra per maži tokiems sprendimams patys, tačiau jų mažose galvelėse formuojasi visiškas bejėgystės jausmas, kad jie savo gyvenime nieko nelemia ir privalo daryti kitų primestus dalykus.

Todėl natūralu, kad pamažu jie ima “nebegirdėti”, o tiksliau nebenorėti besąlygiškai paklusti. Laimei, yra vienas labai paprastas būdas vaikams suteikti visiškos kontrolės jausmą ir taip kompensuoti realiame gyvenimą patiriamą bejėgystę – tai laisvas žaidimas! Laisvo žaidimo naudos tyrinėjimams paskyręs savo darbą psichologijos profesorius Peter Grey teigia, kad negalėjimas kontroliuoti svarbių savo gyvenimo aplinkybių vaikystėje, persiduoda į suaugusiojo gyvenimą ir vėliau gali pasireikšti depresija, priklausomybėmis, suicidinėmis mintimis, tačiau jei šią kontrolę vaikams atiduodame laisvame žaidime, jie ne tik atsipalaiduoja, išžaidžia jame dienos stresą ir emocijas, bet ir ugdosi gebėjimą būti atsakingam už savo veiksmus, sukurti ir kontroliuoti aplinkybes, o ne būti nuo jų priklausomam, o tai, savo ruožtu, perauga į gebėjimus tą daryti realiai suaugus.

Tad leiskime vaikams daug laisvai žaisti, nes turėdami daug kontrolės žaidime, jiems bus lengviau ir paprasčiau išgirsti, ko prašome mes. Ir tai ne vienintelis laisvo žaidimo pliusas – daug ir laisvai žaidžiantys vaikai mokosi priimti sprendimus, spręsti problemas, ugdosi savarankiškumą, empatiją, vaizduotę, kūrybingumą, akademinius gebejimus ir daugelį kitų dalykų, tad tai yra puikus visapusiškas ugdymosi, lavinimosi ir atsipalaidavimo būdas, kuris nieko papildomai nekainuoja.

Kaip veikia laisvas žaidimas, kokios ir kaip pasiekiamos jo naudos, kokios pasekmės, jei vaikystėje stokojama laisvo žaidimo, o labiau kreipiamas dėmesys į akademinį mokymą, paklausyti galite mūsų autoriniame seminare “Laisvas žaidimas – gyvenimo mokykla”.

Plačiau apie seminarą sužinoti bei įsigyti jo vaizdo įrašą galite čia: Seminaras “Laisvas žaidimas – gyvenimo mokykla”.

Taigi, kartais vaikų elgesiui paaiškinti ieškome gilių problemų ar net nusiviliame savo vaikais, tačiau dažniausiai to priežastys yra labai paprastos ir nesunkiai išsprendžiamos, tam tereikia truputėlio žinių, daug besąlyginės meilės ir truputėlio kasdienio nedalomo dėmesio tik jam – mūsų vaikui!

3 komentarai - 6 priežastys, kodėl vaikai mūsų neklauso ir kaip tai pakeisti?

Atsakykite