Kūrybiškumo ugdymo svarba: kodėl tai svarbiau nei tiesiog siekti akademinių rezultatų?

Pasakius frazę „kūrybiškas ar kūrybingas vaikas“, dažniausios asociacijos kyla su gabumais dailei, šokiui ar muzikai bei kitiems menams. Tačiau iš tiesų kūrybiškumo sąvoka yra gerokai platesnė ir turi neįkainojamą vertę visam vaiko, o vėliau ir suaugusio žmogaus gyvenimui. Kūrybiška asmenybė pasižymi išlavintu intelektu bei tokiais charakterio bruožais ir sugebėjimais, kurie jam padeda tikslingai sisteminti gautą informaciją, rasti originalių sąsajų, kurti nestandartinius sprendimus net ir kasdieninėje aplinkoje ar, priešingai, krizinėse ir labai įtemptose situacijose. Kūrybiškumo nestokojantis vaikas ir suaugęs drąsiai reiškia savo nuomonę, nesibodi išsiskirti iš minios, nebijo likti nesuprastas ar išjuoktas, nes pasitiki savimi ir artimaisiais, pasižymi tolerancija kitokiai nuomonei, nebijo savarankiškai imtis iššūkių, nes ši savybė jam padeda atrasti efektyviausius sprendimus. Be to, kūrybiška asmenybė ne tik siekia kokybiško ir nestandartinio savo veiklos rezultato, tačiau mėgaujasi ir pačiu jos procesu.

Vadinasi, kūrybiškumas yra pagrindinis žmogaus laimingo ir sėkmingo gyvenimo garantas, nes palengvina bei praturtina kiekvieną žmogaus gyvenimo sritį, todėl linkint savo vaikui sėkmingos ir laimingos ateities, kūrybiškumo ugdymas turėtų būti vienas iš prioritetinių dalykų. O paradoksalu yra tai, kad nors ir visi vaikai iš prigimties yra kūrybiški, jau gimę turi šią neįkainojamą dovaną, tačiau, mokslininkų teigimu, vos 5% suaugusiųjų turi kūrybišką mąstymą!

Vadinasi, kad net 95% vaikų savo kūrybiškumą prarado, taip apsunkindami ir kokybiškai pablogindami savo likusį gyvenimą. Tačiau tiesa ta, kad joks vaikas savo vienos svarbiausių prigimtinių savybių neatsisako savo noru – žinodami tai ar ne, norėdami to ar ne (dažniau, žinoma, kad nenorėdami), vaikų kūrybiškumą užgniaužia, o galiausiai pamažu ir visai užslopina suaugusieji: tėvai, artimieji, pedagogai. Užuot puoselėję  jį ir ugdę, suaugusieji dar visai mažą vaiką jau spraudžia į tam tikrus rėmus ir klišes, o tai iš esmės yra nesuderinama su kūrybingumu. Ir tai vėlgi nereiškia, kad tokiems vaikams niekas nedavė dažų ir teptuko, nes kaip kūrybiškumas pats toli gražu nėra tapatu meniniams gabumams, taip ir jo slopinimas pasireiškia labai kasdieniškomis formomis: pavyzdžiui, vos pradėjusiam ropoti mažyliui iš rankų išgriebiame apatiniame, jam lengvai prieinamame stalčiuje rastą jūsų daiktą (ką jis ten veikia, jeigu kūdikiui jo negalima?), ūgtelėjusiam neleidžiame lakstyti po balas, skubiname eiti namo, kai jis galėtų pusę valandos tyrinėti ir domėtis vieninteliu gėlės žiedeliu pakelėje, dar vyresnį lyginame su geresnį pažymį gavusiu bendraklasiu – tai tik maža dalelė, atrodytų, su kūrybiškumu nesusijusių elgesio modelių, tačiau iš tiesų jie yra būtent tai, kas pamažu sunaikina dalį kūrybiško vaiko potencialo – smalsumą, žingeidumą ir norą tyrinėti pasaulį. Kitą dalį, kurią sudaro – begalinė vaizduotė, nuostaba ir drąsa bandyti kažką naujo – sunaikinti gali padėti netinkamas suaugusiųjų požiūris bei kišimasis į vaiko žaidimą ir veiklą ar ženklus žaidimų apribojimas.

Žaidimas vaikui – pagrindinis vaikystės užsiėmimas, tai ir jo darbas, ir jo laisvalaikis, ir jo pažinimas. Žaidimas yra būtina vaiko vystymosi dalis, kurios metu vaikas išgyvena vadinamąją „srauto“ (angl. flow) būseną – tai nuostabi būsena, kai nei laikas, nei realybė neegzistuoja, yra tik „čia ir dabar“ laimės pojūtis. Štai kodėl vaikai žaisdami dažnai mūsų negirdi ir nereaguoja, nes būna savo laimės pasaulyje. Būtent dėl to, per žaidimą vaikus daug paprasčiau išmokyti įvairiausių dalykų (tarp kurių ir matematika, ir raidės, ir skaitymas, ir daugelis kitų ne tik akademinių dalykų) nes jie net nejaučia, kad mokosi, o tiesiog mėgaujasi procesu. Ir, be abejo, mokinant ir pažindinant su pasauliu žaidimo forma, skatinamas ir ugdomas kūrybiškumas. Tačiau labai svarbu, jog pats žaidimas būtų toks, kur būtų vietos pasireikšti vaizduotei, fantazijai ir vaiko saviraiškai: lėlės ryškiais išbaigtais veidais ir rūbais, žybsintys ir grojantys žaislai bei daugelis kitų šiuolaikinių žaislų iš parduotuvės, kompiuteriniai žaidimai ar filmukai viską „nudirba“ už vaiką, juose nelieka vietos kūrybiškumui, todėl daugiausia laiko praleidžiant su tokiais žaislais ir veikla, jis pamažu slopsta. Pavyzdžiui, nevaržomas piešimas ir kūrybinė veikla, kartu su jumis pasigaminti originalūs ir iš netikėtų priemonių rankdarbiai ar žaislai, namų sąlygomis atliekami eksperimentai su vaiko smalsumą žadinančiu procesu ir nuostabą bei susižavėjimą keliančiu rezultatu, vaidmenų žaidimai su pačių vaikų susigalvotais scenarijais ir buitinėmis priemonėmis, fantazijose virstančiomis kuo tik panorėjus – kūrybiškumą stimuliuoja ir ugdo nepalyginamai efektyviau nei konkretūs žaislai, o ir vaikams toks žaidimo procesas, kuriame vaikas yra aktyvesnis už žaislą ar žaidimo priemonę, yra kur kas įdomesnis.

Taip pat nemažiau svarbu ir suaugusiojo vaidmuo žaidimo bei kūrimo procese – jei vaikas neprašo ir nekviečia jūsų į žaidimą, reikėtų griežtai vengti patarinėti, nurodinėti kaip reiktų žaisti ar kurti, taisyti klaidas ir kitaip slopinti žaidimo kūrybiškumą (pvz., „gal geriau spalvink ruda spalva, juk medžiai žiemą nebūna žali...“ arba „ne tą kaladėlę dedi, taip tavo bokštas tuč tuojau sugrius!“, „gal geriau rinkis juodą modelino spalvą, juk pabaisos nebūna rožinės...“. Labai svarbu ir tai, kad žaidimas neturėtų būti suprantamas siauriai, vien tik kaip žaislai ar konkrečias taisykles turintys žaidimai – žaidimas vaikui yra ir piešimas, ir kūrybinių veiklų atlikimas, ir knygelių vartymas, ir pasaulio stebėjimas, ir tam tikrų veiklų imitavimas, ir bėgiojimas – tai bet kokia aktyvi, sąmoninga, įtraukianti vaiko veikla, teikianti jam malonumą ir ugdanti daugybę vaiko savybių ir gebėjimų.

Taigi, žaidimas ir kūrybiškumas, yra neatsiejami vaikystės bruožai, jie reiškiasi vienas per kitą ir ugdo kūrybingą, drąsią ir savimi pasitikinčią asmenybę. Štai kodėl studijoje „Kuria vaikai“ kūrybiškumas ugdomas žaidimais, originalais ir netikėtais, nuostabą keliančiais bei vaizduotei ribų nebrėžiančiais, kaskart vis naujais užsiėmimais, eksperimentais ir projektais. Čia vaikai turėdami didžiulę saviraiškos laisvę,  nevaržomai ugdydami fantaziją bei vaizduotę, žingeidumą ir smalsumą, ne tik atsipalaiduoja, džiaugiasi ir linksmai leidžia laiką, bet net patys to nejausdami kūrybiškai mokosi bei lavina stambiąją ir smulkiąją motoriką, rankų ir akių koordinaciją, sensoriką, taktilinius pojūčius, kognityvinius, bendravimo bei kolektyvinio darbo įgūdžius, emocinį intelektą, drąsą bei daugelį kitų dalykų, kurie visi kartu apibūdina kūrybingą asmenybę.

Komentarų nėra

Atsakykite