1976 metais amerikietis dainininkas Harry Chapin sukūrėdainą pavadinimu "Gėlės yra raudonos" (angl. "Flowers Are Red"). Iš tikro ši daina nėra apie gėles, o apie mažą, ką tik mokyklą pradėjusį lankyti berniuką, kuris kupinas kūrybiškumo papuola pas mokytoją, ugdančią griežtais, seniai nusistovėjusiais standartais, nepripažįstančią originalumo, kūrybiškumo ir neleidžiančią vaikams kurti savaip. Berniukas naiviai mėgina priešintis mokytojai, argumentuodamas, kad kaip vaivorykštė turi daugybę spalvų, taip ir dalykai gali būti įvairūs. Tačiau mokytoja yra nepalaužiama ir priverčia berniuką jai paklusti, pamažu palauždama jo pasipriešinimą, o kartu ir jo vaikišką kūrybiškumą. Po kiek laiko berniukas pakeičia mokyklą ir papuola pas mokytoją, kuri priešingai nei pirmoji, skatina vaikus mąstyti kūrybiškai ir originaliai, tačiau jau būna per vėlu - berniukas savyje neberanda kūrybiškumo ir cituoja senosios mokytojos žodžius.
Nors daina parašyta Amerikoje net prieš 40 metų, tačiau akivaizdu, kad tuomet ten buvusi itin opi problema, pas mus tokia pat skaudi ir aktuali yra ir šiomis dienomis - tenka pripažinti, kad dar labai daug pedagogų remiasi senais standartais ir metodikomis, neleidžiančiomis skleistis vaiko kūrybiškumui ir originalumui, taip kūrybišką ir daug potencialo turinti vaiką pamažu paversdami į nuobodų ir vidutinišką gyvenimą gyvenantį suaugusįjį. Kad ir kaip liūdna bebūtų, tokių pedagogų dar yra labai daug - nesiimu nei teisti, nei vertinti, kodėl taip yra, bet tikiu(osi), kad tai nėra vien tik paties žmogaus nusistatymas - kartais galbūt tiesiog sunku eiti prieš sistemą, nesuvokiamus krūvius ir reikalavimus bei prieš prieštaringus pačių vaikų tėvų reikalavimus.
Tačiau šis įrašas ne apie tai - priešingai, jis apie tuos, kurie visgi priešinasi sistemai, kurie patys savyje turi daug kūrybiškumo ir noriai jį puoselėja mūsų visų vaikuose - apie tuos pedagogus, kurie yra tikri šviesuliai mūsų vaikams ir mūsų ateičiai, apie tuos pedagogus, kurių nei vaikai, nei jų tėvai nepamiršta net praėjus daug metų po mokyklos baigimo, apie tuos pedagogus, kurie moko mūsų vaikus ne tik pagal programą, bet ir apie gyvenimą. Apie tuos pedagogus, kurie visų pirma myli ir tik tada ugdo - šis įrašas apie tikruosius pašaukimo pedagogus.
Šiuo įrašu, artėjant Mokytojo dienai, noriu pakviesti tėvelius, kurių vaikai ikimokyklinio ar pradinio ugdymo įstaigą lanko būtent pas tokį tikrąjį pašaukimo pedagogą, komentaruose po šiuo įrašu (čia tinklaraštyje ar komentaruose "Kuria vaikai" facebook įraše apie šią akciją) įvardinti tokį pedagogą (ir ugdymo įstaigą, kurioje jis dirba) ir jam padėkoti. Tegul šiems pedagogams tai bus ne tik padėka, bet ir įvertinimas bei motyvacija nesustoti; parodymas, kad vertinate ir suprantate tokio ugdymo svarbą. Parodykime, kad vertiname meile, supratingumu ir kūrybiškumu paremtą ugdymą bei sunkų ir tuo pačiu tokį svarbą tikrųjų pašaukimo pedagogų darbą!
P.S. Labiausiai skatinu dalyvauti darželinukų ir pradinukų tėvelius, nes pirmieji pedagogai yra išimtinai svarbūs ir turintys be galo daug įtakos vaiko pasaulėžiūrai, tačiau, be abejo, dalyvauti kviečiu ir vyresniųjų tėvus ir net pačius moksleivius - kuo daugiau tikrųjų pašaukimo pedagogų paminėsime ir žinosime, tuo šviesesnis ir prasmingesnis bus mūsų vaikų ir mūsų pačių pasaulis!
